ètika Lietuvojè. Pirmieji Lietuvoje su vėlyvosios vidurinių amžių etikos teorijomis susipažino bajorai ir pasiturintys miestiečiai, kurie po Lietuvos krikšto studijavo Vidurio ir Vakarų Europos universitetuose. Dorovės mokslo pradmenys galėjo būti dėstomi 14 a. pabaigoje įkurtoje Vilniaus katedros mokykloje ir 1507 įkurtoje Vilniaus dominikonų vienuolyno mokykloje, kurioje buvo filosofijos ir teologijos studijos. Manoma, etikos problematika aiškinta teologijos, daugiausia moralinės, studijose. Galimas problemų aiškinimas šioje mokykloje veikiausiai buvo siauro pobūdžio, skirtas būsimiesiems vienuoliams, pasauliečiai mokyklos greičiausiai nelankė.
Renesanso etika Lietuvoje (16 amžius–17 amžiaus pirma pusė)
Etikos problemas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleistuose veikaluose aptarė Renesanso pasaulietinės raštijos kūrėjai M. Husovianas, Mykolas Lietuvis, J. Radvanas, A. Rotundas, E. Ciołekas (E. Vitelius) ir kiti, kurie rėmėsi natūralumo principu. A. Volanas veikale Apie politinę arba pilietinę laisvę (De libertate politica sive civili 1572) valstybę traktavo ne tik kaip politinę, bet ir kaip dorovinę piliečių organizaciją. Publicistai, istorikai ir poetai supasaulietino žmogaus prigimties sampratą – asmens vertę lemia ne tik tai, kuo jis gimsta, bet kuo tampa intelektinėmis ir dorovinėmis pastangomis. Lietuvių prigimtines dorovines savybes aukštino legendų apie lietuvių kilmę skleidėjai, o Lietuvos valdovų ir didikų savybes – jų dvarų poetai. Prigimties apibūdinimus siedami su gyvenimo konkretybėmis literatai ir istorikai pavyzdžių ieškojo didžiavyrių asmenybėse, jais laikė Lietuvos gerovei nusipelniusius įvairių socialinių sluoksnių asmenis. Skelbė laisvos, valingos, šlovės geidžiančios asmenybės siekius, smerkė visuomenės dorovines ydas, dorybe laikė darbą valstybės ir visuomenės gerovei. M. Strijkovskio pamokomoji istorika šlovės siekį grindė dorybės primatu. Etikos idėjų sklaidą skatino reformacijos sąjūdis, reikalaujantis asmens religinio atsinaujinimo. Remiantis protestantiškuoju aristotelizmu etika dėstyta Vilniaus ir Kėdainių reformatų gimnazijose. S. Rapolionis gėrio problemą aiškino nuteisinimo tikėjimu ir protestantiškojo teologinio optimizmo sąvokomis. Kėdainiuose dėstantis ortodoksinio kalvinizmo atstovas J. Szydłowskis skelbė visišką predestinaciją asmens moralumui, asmenį traktavo kaip netekusį saviraiškos laisvės. Teigė, kad Kūrėjas yra ne tik gėrio, bet ir blogio suverenas, kuris savo valia steigia teisingumą ir turi absoliučią valdžią savo kūriniams. Kalvinizmo teoretikai A. Volanas ir A. Rasijus plėtojo protestantiškąją tikrovės išdaiktinimo nuostatą – tikrovė laimima aktyvia veikla bei doru gyvenimu, taigi taip įsitikinama išrinktumu išganymui. A. Volanas veikale Dialogas apie laimingą gyvenimą arba aukščiausiąjį žmogaus gėrį (De vita beata sive summo hominis bono dialogus 1596) protestantiškojo stoicizmo stiliumi teigė, kad iškilnumą sukuria veiklumas vadovaujantis proto šviesa, darbštumas ir santūrumas. A. Rasijus veikale Apie moralines dorybes (De virtutibus moralibus 1606) aiškino supratingumą, santūrumą, dosnumą, kuklumą, didžiadvasiškumą ir kitas dorybes bei jų priešybes. Veikale Politinis teisinis traktatas apie kilmingumą ir prekybą (Tractatus politico juridicus de nobilitate et mercatura 1619 21624) tyrė vertybių problematiką, kilmingumą aiškino kaip sėkminga veikla susikuriamą iškilnumą, dorovines vertybes siejo su turtėjančia visuomene, kvietė išplėsti asmens ir pilietines laisves. Arijonai skatino religinę toleranciją – S. Przypkowskis ją laikė laisvės problemos dalimi, ne tik dorovės principu. Radikaliųjų arijonų socialinė utopija tikrovę traktavo kaip gėrio ir blogio globalų susidūrimą ir savąjį idealą pateikė kaip negatyvią, nedalyvavimo utopiją. Skelbė nesipriešinimą blogiui, socialines problemas aiškino kaip dorovines, kūrė išsižadėjimo ideologiją. Ši utopija reikšminga tuo, kad kvestionavo įprastinius socialinius ir dorovinius santykius.
L: R. Plečkaitis Lietuvos filosofijos istorija t. 1 Viduramžiai – Renesansas – Naujieji amžiai Vilnius 2004.
Scholastinė etika Lietuvoje (16 amžiaus antra pusė–18 amžiaus pirma pusė)
Etika, arba moralės filosofija, buvo ketvirtoji filosofinė disciplina, užbaigianti filosofijos kursą Vilniaus universitete ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kolegijose; vienuolynų mokyklose etika dėstyta ne visuomet. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto studentai gynė etikos tezes bakalauro ir magistro laipsniams įgyti (pirmosios žinomos tezės gintos 1585). Etikos veikalų išleido Vilniaus universiteto profesoriai L. Zaluskis (Visuotinė filosofija / Philosophia universa 1640, studento M. Mniszeko vardu), J. Gruževskis (Aukščiausias ir didžiausias žmogaus pasikeitimas, arba Apie paslaptingąją vienybę su Dievu / Ultima et maxima hominis mutatio, sive De mystica cum Deo unione 2 t. 1641–44), A. Tilkovskis (Apie blogį, jo priežastis ir apsaugą nuo jo / De malo, malique causis et remediis 1675). Etikos problematika nagrinėta ir nefilosofiniuose kūriniuose – pamoksluose, teisės veikaluose. 1677 Vilniaus universitete įsteigta Etikos katedra, bet nuolatinių etikos profesorių nebuvo, jie keisdavosi kas metai arba kas kelerius metus. Etikos kursą sudarė individualaus elgesio teorija, šeimos, namų gėrio (ekonomika) ir valstybės gėrio (politika) aiškinimas. Dėstytojai rėmėsi vidurinių amžių ir vadinamosios antrosios scholastikos filosofų – Tomo Akviniečio, J. Dunso Škoto, F. Suarezo, R. Arriagos, F. Oviedo, P. Huartado ir kitų – teorijomis. Teigė, kad etika reiškiasi praktiškai – ja siekiama žmogų padaryti laimingą. Aiškinta scholastinio aristotelizmo dorovės teorija žmogų traktavo kaip savo siekių įgyvendintoją ir laimės kūrėją, derinantį praktinius ir pažintinius veiksnius. Šie veiksniai vyravo, ugdomieji buvo ne tokie svarbūs (dorovinių principų pažinimas atskleidžia asmens ir bendruomenės dorovinę tvarką, teikia dorovinius nurodymus). Finalizmas, kaip aiškinimo principas, scholastinėje etikoje įsitvirtino kartu su tobulumo principu – dorovinio tobulumo siekiama kaip laimės (krikščioniškąja prasme), galutinio ir tarpinių tikslų siekis reiškiamas laisvu sprendimu – asmuo atsakingas už naudojimąsi laisve. Scholastinė etika pabrėžė ir prigimties veiksnį, kurį aiškino tradiciškai – dorovėje natūralu tai, kas atitinka moralumo esmę, kas kyla iš asmens psichofizinės ir dvasinės organizacijos. Asmens veikla yra veiksnys, kuris išskleidžia ir įgyvendina dorovinius įgymius. Prigimties sklaidoje lemiamas yra intelektinis veiksnys – jutimiškoji prigimties dalis pavaldi protingajai. Moralumą sudaro laisvė, intelekto ir valios dorovinė nuostata bei praktinė veikla; ši turi dorovinę vertę, kai atliekama laisvai apsisprendus. Laisvė suprasta kaip individo laisvos valios problema, kai jo savarankiškumas nevaržomas prievartos. Laisvai apsisprendžiantį žmogų remia malonė, bet savanoriškai renkamasi tik valios aktu, už kurį pirmesnis yra pažinimo aktas. Scholastinė etika svyravo tarp nuosaikaus aristotelinio racionalizmo ir augustiniškojo voliuntarizmo. Jos atstovai aukščiausiajam gėriui – laimei – priskyrė veiklą ir ja pasiektą tobulumą, turtą ir sveikatingumą. Atsitiktinumas ir likimas nėra laimės priežastis – aukščiausiojo gėrio negali lemti atsitiktinės priežastys. Dorybę apibrėžė kaip teisingą veikimą, kuris tobulina veikiantįjį ir jo veiksmus paverčia gerais. Scholastinio aristotelizmo tradicines dorybes (supratingumą, narsumą, teisingumą, pamaldumą, pareigingumą, dėkingumą, draugiškumą ir kita) laikė priemonėmis laimei pasiekti, jas nagrinėjo taikydami vidurio doktriną (dorybė yra vidurys tarp klaidingų kraštutinumų). Aiškino emocijas ir aistras, emocijų sąsajas. Psichologiškai orientuota scholastinė etika emocijų tyrimą plėtojo kaip moralinę psichologiją, kuri aiškino dorovinius jausmus. Emocijos daro įtaką doroviniam apsisprendimui, todėl jas būtina kontroliuoti susivaldymu, santūrumu ir didvyriškumu, puoselėti gėrio siekį lydinčias emocijas. Dorovinio blogio problematika dėstyta kaip ydų (dorybių priešybių) tyrimas. Jų kilmė aiškinta proto pažintinio gebėjimo susilpnėjimu, blogųjų aistrų pergale ir valios išėjimu iš proto kontrolės. Blogio priežastis yra ne prigimtis, bet laisvo sprendimo galia, kai pasirenkama klaidingai. Optimistinis požiūris į blogį kaip atsitiktinį reiškinį tuometinėmis sąlygomis, kai didžioji visuomenės dalis kentėjo nuo blogio, buvo nepagrįsta idealizacija. Etikos paskaitos ir veikalai buvo reikšmingi visuomenės gyvenime, sveiku protu žinomas ir auklėjimu įdiegtas dorybes leido suvokti teoriniu lygiu, pagrindžiant moralumo turinį ir principus. Eudemonistinė scholastinė etika buvo kognityvi, teigė principinę galimybę pažinti gėrį, laimės struktūrą ir jos siekimo priemones. Jos svarbiausias trūkumas – atitrūkimas nuo gyvenamosios tikrovės, dorovės socialinių sąlygų. Senaisiais principais pagrįsta etika negebėjo naujai nagrinėti asmens dorovinio statuso ir jo padėties pasaulyje, ji išsisėmė.
L: R. Plečkaitis Lietuvos filosofijos istorija t. 1 Viduramžiai – Renesansas – Naujieji amžiai Vilnius 2004.
Šviečiamojo amžiaus etika Lietuvoje (18 amžiaus antra pusė–19 amžiaus pirma pusė)
Žlugus scholastikai Lietuvoje, Šviečiamojo amžiaus pradiniu laikotarpiu (iki 1773) etika Vilniaus universitete, kolegijose ir vienuolynų mokyklose sumodernėjo, aiškintos naujųjų amžių teorijos. Dalį jų dėstytojai laikė neatitinkančiomis krikščioniškosios dorovės principų, jų nepripažino ir kritikavo. Plėtojo antgamtiniais veiksniais pagrįstą prigimties ir natūralumo sampratą, kuri teigė moralumo objektyvumą – jo nepriklausomybę nuo samprotavimų ir nuomonių. Įsitvirtino genezės principas – tiriant dorovę pirmiausia aiškinta jos normų kilmė. Katalikiškoji etika Lietuvoje dorovės normas kildino iš prigimties dėsnio, arba prigimties įstatymo, kuris yra protui žinoma bet kurios veiksenos norma. Normose glūdi imperatyvas – liepiamoji galia, privalėjimas; jis yra motyvo ir veiksenos ryšys. Normos yra liepiamosios, draudžiamosios ir leidžiamosios, arba neutralios. Jų paskirtis – būti patikimomis gėrio siekio, kaip gyvenimo tikslo, priemonėmis, reguliuoti šio siekio veikseną. Aiškinant dorovinį gėrį laikytasi krikščioniškosios sampratos: vienas gėris yra natūralus, žemiškas (sveikata, turtas, garbė), kitas – tai pomirtinės amžinosios palaimos nusipelnymas doru gyvenimu. Tirta metaetikos problematika – dorovės teiginių funkcijos, nagrinėta deskripcinė, preskripcinė (privalėjimas), vertinančioji (sąžinės tyrimas) ir ekspresinė (normų realizavimą lydinčios emocijos) funkcijos. Teorinei sąžinei atliekant vertinančiąją funkciją, praktinė sąžinės paskirtis yra preskripcinė. Metaetikos svarbiausia problema – dorovės normų ir vertinimų pagrindimas – spręsta remiantis krikščioniškojo optimizmo nuostata: kūrimo veiksniu garantuotas ir žmogaus ontinės bei dorovinės būties tikrumas, juo galima pagrįsti normas ir vertinimus.
Pirmuosius etikos tekstus lenkų kalba paskelbė K. Narbutas rinkinyje Rinktiniai filosofijos teiginiai (Z filozofii wybrane zdania 1771). Lietuvių kalba etikos problemas išdėstė K. Lukauskas Pamoksluose (1797). Edukacinei komisijai supasaulietinus švietimą įsivyravo Šviečiamojo amžiaus natūralizmas. Komisijos veikėjai manė gebantys deramai vertinti visuomeninę ir dorovinę tikrovę – žmogaus prigimtį, socialinę ir dorovinę tvarką. Siekdama patriotiškai auklėti jaunimą Edukacinė komisija įvedė etikos mokymą vidurinių mokyklų visose klasėse. A. Popławskis parengė etikos vadovėlį pirmosioms 3 klasėms Moralės mokslas tautos mokykloms (Moralna nauka dla szkółnarodowych 1793 21799), kuriame dorovės normas ir elgesio principus siejo su kasdieniu gyvenimu, juos aiškino remdamasis prigimtine dorove. H. Stroynowskis, remdamasis fiziokratizmo principais, dorovinę tvarką siejo su pasaulio fizine tvarka – pirmoji t. p. yra natūrali.
Edukacinės komisijos veiklos laikotarpiu Vilniaus universitete nebuvo etikos studijų, ji negalėjo plėtotis. 19 a. pradžioje atkūrus Filosofijos katedrą, 1804–16 jos profesorius J. H. Abichtas etikos problemas aiškino modifikuoto kantizmo požiūriu. Po jo Logikos, metafizikos ir moralės filosofijos katedros profesorius A. Daugirdas buvo Šviečiamojo amžiaus Lietuvoje baigiamojo tarpsnio atstovas, jis kritikavo etinį utilitarizmą remdamasis katalikiškosios etikos principais. Veikale Traktatas apie logiką, metafiziką ir moralės filosofiją (O loice, metafizyce i filozofii moralney rozprawa 1821) aukščiausios dorovės nuostatos problemą sprendė vadovaudamasis kantizmu.
L: R. Plečkaitis Lietuvos filosofijos istorija t. 1 Viduramžiai – Renesansas – Naujieji amžiai Vilnius 2004.
Romantizmo etika Lietuvoje (19 amžiaus vidurys ir antra pusė)
Romantizmo etikos atstovai Lietuvoje atsisakė Šviečiamojo amžiaus racionalizmo ir natūralizmo, etikos problemas aiškino intuicijos ir tautos dvasios principais. Pirmasis romantikas J. Gołuchowskis 1823–24 Vilniaus universitete filosofiją dėstė tik kelis mėnesius, Rusijos valdžia jį atleido. A. Mickevičius plėtojo romantinį mesianizmą, svarbiausiu uždaviniu laikė asmens dorovinį tobulėjimą, kvietė reformuoti krikščioniškąją dorovę – aktyvus ištobulėjęs asmuo kuria pozityvų pasaulį įgyvendindamas gėrį. Šviečiamojo amžiaus ir romantizmo idėjų veikiami S. Daukantas ir kiti kultūros veikėjai idealizavo senovės lietuvių dorovinius papročius ir tautinį charakterį. M. L. G. Rėza pabrėžė lietuvių papročių ir įpročių dorovingumą.
L: R. Plečkaitis Lietuvos filosofijos istorija t. 1 Viduramžiai – Renesansas – Naujieji amžiai Vilnius 2004.
314
Modernioji etika Lietuvoje (20 amžiaus pradžia–21 amžiaus pradžia)
Remdamasis vokiečių klasikinio idealizmo ir senovės Indijos filosofija savitą etikos koncepciją sukūrė Vydūnas. Jis dorovei suteikė ontologinį statusą, dora laikė žmoniškumo esmės vyravimą. Doros reiškimosi svarbiausia prielaida yra valia, per ją ugdomos dorybės, padėsiančios pasiekti asmeninę laimę ir įveikti socialines blogybes. Nuo 1922 etika dėstyta Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 Lietuvos universitetas). Neotomistai teigė, kad žmogui būdingas gėrio siekimas, blogį laikė gėrio trūkumu. P. Kuraitis ontinio gėrio ir blogio tyrimą taikė dorovės sričiai. Remdamasis neotomizmo principais A. Maliauskis veikale Etika (kn. 1 1935) eksplikavo moralumo pobūdį ir elgesio normas, kūrė katalikiškąją deontologinę etiką. Ją laikė mokslu, kuris pagrindžia žmogaus elgesio taisykles. I. Tamošaitis nagrinėjo vertybės ir būties santykį, vertybių prigimties, jų objektyvumo, įgyvendinimo problemas, apžvelgė vertybių filosofijos pagrindines kryptis, kritikavo skepticizmą ir reliatyvizmą etikoje, pritarė M. Schelerio fenomenologinei etikai. J. Vabalas-Gudaitis nagrinėjo valios laisvės, sąžinės, atsakomybės, dorovinio auklėjimo problemas, kritikavo idealistines etikos kryptis, dorovės prigimties religinį aiškinimą, pritarė religijos nevaržomai etikai. Psichiatras J. Blažys tyrinėjo toleranciją (Tolerancija kaip kultūros principas 1936). Plito gamtamokslinio materializmo etika (P. Avižonis, J. Kupčinskas ir kiti), Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugijos idėjos.
SSRS okupacijos laikotarpiu įsitvirtino marksistinė etika, jos plėtotė ypač suintensyvėjo 7–8 dešimtmetyje. Etika dėstoma (nuo 1976) visose aukštosiose mokyklose. 1982 Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute (nuo 1991 Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, nuo 2002 Kultūros, filosofijos ir meno institutas, nuo 2010 Lietuvos kultūros tyrimų institutas) įkurtas Etikos skyrius. Leisti etikos problemoms skirti įvairūs leidiniai (Etikos etiudai 10 kn. 1977–87 ir kiti), išėjo etikos antologija Gėrio kontūrai (1989). Veikalų paskelbė Č. Kalenda (Dorovės samprata 1981), B. Kuzmickas (Žmogus ir jo idealai 1975), K. A. Stoškus (Etiketas ir žmonių bendravimas 1981), V. Žemaitis (Pasaulietinė etika Lietuvoje 1986) ir kiti.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę etikos problemas nagrinėja L. Anilionytė, V. Bagdonavičius, J. Balčius, J. Baranova, Č. Kalenda (Ekologinė etika: Ištakos ir dabartis 2002), G. Miniotaitė, N. Putinaitė, D. M. Stančienė (Gėrio ženklai būtyje 2006), R. M. Vabalaitė, G. Vyšniauskas ir kiti. Tyrinėjami visuotinės etikos istorijos įvairūs laikotarpiai, vertybių, ekologinės etikos problemos, dorovės ir socialinės srities sąsajos, leidžiamos mokomosios knygos. Etika dėstoma visose aukštosiose ir vidurinėse mokyklose, kolegijose.
L: R. Plečkaitis Lietuvos filosofijos istorija t. 1 Viduramžiai – Renesansas – Naujieji amžiai Vilnius 2004.
pirmojo filosofijos žurnalo Logos (1921) viršelis
A. Maliauskio veikalo Etika (kn. 1 1935) viršelis