etimologija

etimològija (gr. etymologia < etymon – tikroji, pirmykštė žodžio reikšmė + logos – mokslas), kalbotyros šaka, tirianti žodžių kilmę. Antikos autoriai, samprotaudami apie žodžių kilmę, paprastai remdavosi viena kalba ir dar nepažindami jos raidos dėsnių žodžius siedavo pagal jų išorinį panašumą. Toks etimologijos pobūdis išliko keliolika šimtmečių, todėl visa senoji etimologija mažai kuo skyrėsi nuo to, kas dabar vadinama liaudies etimologija (ar pseudoetimologija). Modernioji, mokslinė, etimologija prasidėjo kartu su lyginamąja kalbotyra 19 a. pirmoje pusėje. Iš ankstyvųjų indoeuropeistikos etimologų A. F. Pottas (1802–87) pirmasis padėjo pamatus įvairių indoeuropiečių kalbų žodžių genetiniam tapatinimui remiantis garsų reguliariu atitikimu. Jis yra ir bendrojo indoeuropiečių kalbų etimologijos žodyno pradininkas. 21 a. žodžių kilmė aiškinama remiantis lyginamosios fonetikos nustatytais garsų dėsniais ir garsų atliepiniais, istorinės žodžių darybos (ir apskritai morfologijos) duomenimis bei semasiologijos konstatuotomis reikšmių raidos tendencijomis ar bent panašių reikšmių sambūvio paralelėmis. Etimologija tiria tiktai tuos žodžius, kurių kilmė sinchroniškai nebeaiški, akivaizdžius darinius palikdama sinchroninei žodžių darybai. Labai svarbu išaiškinti, ar žodis yra savo pačių (savaradis, savakilmis, endogenus), ar iš kurios kitos kalbos paimtas (skolinys). Kokie santykiai (senos giminystės ar skolinimo) sieja lyginamų giminiškų kalbų panašius žodžius, galima spręsti tik atsižvelgiant į savakilmių ir skolintinių žodžių jau anksčiau išryškėjusius fonetinio atliepimo, darybos bei morfologinės sandaros, semantikos, arealinės kalbotyros, realijų istorijos ir kitus skirtumus. Skolinimo santykių jungiami skirtingų kalbų žodžiai paprastai yra panašesni, neretai ir semantiškai artimesni negu būdami giminiški, plg. senovės baltarusių щитъ (dabartinis шчыт), lenkų szczyt ‘skliautai, frontonas’ su lietuvių slavizmu (š)čỹtas (ta pati reikšmė) ir atliepiniu skiẽtas ‘staklių dalis; skersinis’; vokiečių scharf ‘aštrus, šiurkštus, griežtas, smarkus’ su latvių tarmių germanizmu šarps (ir lietuvių tarmių šárpus, šarpùs) ir atliepiniu skabs (plg. lietuvių tarmių skebti ‘(į)rėžti’). Skolinio kilmę jau galima laikyti išaiškinta, kai pavyksta parodyti, iš kurio kitos kalbos žodžio jis yra išriedėjęs. Savakalbiai žodžiai gali būti dvejopi – arba paveldėti iš prokalbės (veldiniai), arba susidarę tuo metu, kai tiriamoji kalba gyvavo jau atskirai (lyginamojoje kalbotyroje jie vadinami tos kalbos naujadarais). Antrojo būrio žodžiai neturi leksinių atliepinių giminiškose kalbose, todėl jų pirmykštis susidarymas aiškinamas remiantis vien tiriamąja kalba. Žodžio egeta daryba su priesaga ‑eta iš veiksmažodžio egtis pasidaro akivaizdi, kai iš senųjų raštų sužinome pastarąjį turėjus reikšmę ‘išmaldos prašyti’. Veldiniai ne visi yra vieno meto, todėl juos mėginama, kur tai įmanoma, smulkiau skirstyti chronologiškai. Tarp mūsų veldinių vėliausios būtų dažnos specifinės (separatinės, ekskliuzyvinės) lietuvių ir latvių bendrybės. Vien šalia seno veldinio siẽti – latvių set (pirminis ‘rišti’ reikšmės veiksmažodis su indoeuropiečių šaknimi *sēi‑ yra išlaikytas tik baltų, indoiranėnų ir hetitų) yra atsiradę saistýti, selis, sijà – latvių sàistît, siel(i)s, sija; t. p. ir síena – latvių siêna, nors veikiausiai yra kiek senesnis (iš baltų *seinā yra suomių seina, estų sein), dėl skirtingo prūsų veldinio seydis ‘siena’ dar galėtų tikti į šią grupę. Toliau eitų specifiniai bendrieji visų (pagrindinių) baltų kalbų žodžiai: lietuvių ktas – latvių cits – prūsų kittan ‘kitą’ (mot. g. vns. gal.), lietuvių pel – latvių pele – prūsų pele, lietuvių pélkė – latvių pelce – prūsų pelky, lietuvių tkras – latvių tarmių tikrs – prūsų tickars. Dar senesniems veldiniams randama atliepinių ir iš kitų indoeuropiečių kalbų grupių. Daugiausia specifinių leksikos bendrybių baltai turi su slavais: lietuvių nýtis, paprastai dgs. nýtys (latvių nts, paprastai dgs. ntis) – slavų *nitь (kroatų nȋt, senovės nȉt, lenkų nić, rusų нить), lietuvių pištas (latvių pìrksts, tarmių pìrsts, prūsų pirsten) – slavų *pьrstъ (senovės slavų *prьstъ, kroatų pȑst, čekų prst, rusų перст), lietuvių setas, siẽtas (latvių siêts) – slavų *sito (kroatų sȉto, lenkų sito, rusų сто), lietuvių slankà, slánka ‘Scolopax rusticola L.’ (latvių slùoka, prūsų slanke) – slavų *slǫka (kroatų tarmių slȕka, šljȕka, lenkų słonka, senovės słęka, rusų слка). Baltus, slavus ir germanus jungiančių bendrybių pavyzdžiai gali būti lietuvių jaũ – senovės slavų (j)u(že) – gotų ju, lietuvių klỹkti – senovės slavų klicati, kliknǫti – anglosaksų hlgan ‘užrikti’, lietuvių liáudis – senovės slavų l′udьje ‘žmonės’ – senovės vokiečių aukštaičių liut(i) ‘tauta, tautiečiai, žmonės’, lietuvių stóras – senovės slavų starь ‘senas’ – senovės islandų stórr ‘didelis, stiprus’. Rečiau vienų baltų ar tik vienų slavų žodžiams žinoma atliepinių germanų kalbose: lietuvių griẽbti – gotų greipan; senovės slavų mĕniti ‘manyti, minėti’ – senovės vokiečių aukštaičių meinen. Žodžiai, tepažįstami iš poros indoeuropiečių kalbų grupių, paprastai irgi skiriami seniausiam, indoeuropietiškajam, veldinių sluoksniui (ypač tada, kai tos kalbų grupės nėra kaimynės). Atliepinių susekimas giminiškose kalbose nėra galutinis etimologijos tikslas. Kiekvieną savakilmį žodį galima laikyti esant visiškai išaiškintą tik tada, kai parodomas jo susidarymas iš kito žodžio (ar dviejų kitų žodžių dūrinio atveju).

L: K. Būga Rinktiniai raštai t. 1–3 Vilnius 1958–61, Rodyklės 1962; V. Urbutis Baltų etimologijos etiudai Vilnius 1981; A. Sabaliauskas Lietuvių kalbos leksika Vilnius 1990; B. Kabašinskaitė Lietuvių kalbos liaudies etimologija ir artimi reiškiniai Vilnius 1998; B. Kabašinskaitė Etimologijos metmenys: Istorija, teorija, skaitiniai Vilnius 2014; A. Zamboni L’etimologia Bologna 1976; R. Schmitt Etymologie Darmstadt 1977.

2701