Etiòpijos istòrija
Ikivalstybinis laikotarpis
Dabartinės Etiopijos teritorijoje prieš 3 mln. m. gyvenusių hominidų liekanų rasta Avašo ir Omo upių slėniuose. Aštuntame–šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų gyvenę žmonės vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste. Nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų į Etiopiją kėlėsi ir ilgainiui su vietos gyventojais sumišo semitų kalbomis kalbančios gentys iš Pietų Arabijos; iš vienos tų genčių (habešų) kilo Abisinijos pavadinimas, kuriuo seniau buvo vadinama Etiopija.
Senovės laikai
Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų Etiopijos teritorijoje gyvavusi Daamato karalystė su gretimais kraštais prekiavo dramblio kaulu, vergais, brangiaisiais metalais, raganosių ragais. Etiopijos teritorijos šiaurinėje dalyje 1 a. po Kr. susikūrė Aksumo karalystė, 3–6 a. ji buvo viena stipriausių Šiaurės Rytų Afrikos ir Arabijos pusiasalio valstybių. 4 a. plito krikščionybė, 5–6 a. Aksumo karalystėje įsigalėjo jos monofizitinė kryptis. 7 a. susikūrus arabų Kalifatui ir Etiopijos pajūryje (dabartinės Eritrėjos teritorija) įsigalėjus islamui Aksumo karalystė buvo atkirsta nuo prekybos kelių ir 8–9 a. suiro.
Viduriniai amžiai
Etiopijos teritorijoje, kalnuotame Lastos regione, 8 a. pabaigoje–9 a. pradžioje susikūrė Zagvių dinastijos valdoma valstybė (sostinė Roha, dabar Lalibela). Valdant žymiausiam valdovui Lalibelai (apie 1190–1225) Rohos uolose buvo iškalta dvylika monolitinių bažnyčių. Apie 1270 paskutinis Zagvių dinastijos valdovas Jitbarekas buvo nužudytas, įsigalėjo amharų, vadinamųjų Saliamonidų, dinastija (kildinosi iš Izraelio karaliaus Saliamono ir sunykusios Aksumo karalystės valdovų palikuonių); valstybės centras buvo krašto kalnuotoje dalyje, į pietus nuo Lastos. Valdovas Jekunas Amlakas (valdė apie 1270–85) užkariavimais išplėtė valstybės teritoriją, suteikė privilegijų Etiopų Stačiatikių Bažnyčiai.
Aksumo karalius atmeta Mekos pasiuntinių reikalavimą paklusti (1314, Rašido ad Dino rankraščio Pasaulio istorija miniatiūra)
1331–1445 vyko karai su sultonatais, susikūrusiais į pietryčius nuo to meto Etiopijos (1415 užkariautas Ifatas). Vienas žymiausių Etiopijos valdovų Zera Jakobas (valdė 1434–68), siekdamas suvienyti nukariautas gentis, vykdė administracinę, religinę reformas. 1527 įsiveržė ir beveik visą Etiopiją užėmė musulmoniškos Adalo valstybės sultono Achmedo Grano kariuomenė. Ją 1543 mūšyje prie Tanos ežero sumušė Galaudevoso (valdė 1540–99) kariuomenė, kurią kariauti apmokė Portugalijos, siekiančios įsitvirtinti Raudonosios jūros pakrantėje, muškietininkai (jų buvo 400). Išvijus musulmonus sustiprėjo portugalų įtaka, į šalį atvyko jėzuitai. Susenijus (valdė 1607–32) priėmė katalikybę ir paskelbė ją valstybine religija – tai sukėlė Stačiatikių Bažnyčios dvasininkų, diduomenės ir tradicines religijas išpažįstančių žmonių nepasitenkinimą – Susenijus buvo priverstas atsisakyti sosto, 1633 jėzuitų veikla uždrausta.
Adalo sultono ir Etiopijos valdovo kariuomenių mūšis (15 a. miniatiūra)
Naujieji laikai
18 a. pabaigoje–19 a. pirmoje pusėje dėl diduomenės tarpusavio vaidų nusilpusi šalis suskilo į nuolat kariaujančias kunigaikštystes, prasidėjo apie 150 m. trukęs vadinamasis Princesių laikotarpis. Šiuo laikotarpiu Etiopijos pietinėje dalyje iškilo galinga Sahlės Selasijės (valdė 1813–47) valdoma Ševos kunigaikštystė. Siekdamos pajungti kunigaikštystes, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir kitos Europos valstybės sudarydavo su negusais (valdovais) vadinamąsias draugystės sutartis, žadėdavo jiems paramą kovojant su kaimynais.
19 a. viduryje šalies šiaurinę dalį suvienijęs karvedys Kassa Hailu pasiskelbė imperatoriumi (negusų negusu) Teodoru II (valdė 1855–68). Teodoras II sumušė Oromo kariuomenę, pajungė Tigrajų, 1856 – Ševą (1886 ji vėl tapo nepriklausoma); vykdė pažangias reformas: reorganizavo kariuomenę, pertvarkė mokesčių sistemą, apribojo vergų prekybą. 1867 į Etiopiją įsiveržė ir sostinę Mekelę užėmė Didžiosios Britanijos karinė ekspedicija; nesėkmingai jiems priešinęsis Teodoras II 1868 nusižudė. Prasidėjo politinio susiskaldymo ir diduomenės kovos dėl sosto laikotarpis. Imperatoriumi tapęs Tigrajaus valdovas Jonas IV (valdė 1872–89) siekdamas suvienyti šalį kariavo su Oromo gentimis ir Egiptu (1875–76 jis iš Eritrėjos išstūmė Egipto kariuomenę), sustabdė Raudonosios jūros pakrantėse 9 dešimtmetyje įsitvirtinusių ir keletą uostų užvaldžiusių italų skverbimąsi į šalies gilumą. 1889 Jonas IV mirė nuo mūšyje gautų sužeidimų; imperatoriumi tapo Ševos valdovas Menelikas II (valdė 1889–1913). Jis nukariavimais išplėtė valstybės teritoriją, įgyvendino administracinę, karinę ir ūkio reformas, siekė modernizuoti šalį: buvo nutiesta kelių, geležinkelis iš Adis Abebos (nuo 1889 Etiopijos sostinė) į Džibutį, telefono ir telegrafo linijų, Adis Abeboje pastatyta mokyklų ir ligoninių, tačiau kai kuriose šalies dalyse išliko vergovė.
Menelikas II diplomatinėmis priemonėmis išsaugojo Etiopijos nepriklausomybę (20 a. pradžioje Afrikoje tik Etiopija ir Liberija nebuvo kolonijos), tačiau 1889 buvo priverstas pasirašyti Ucciali sutartį, pagal kurią Italija gavo valdyti dalį Šiaurės Etiopijos (1890 Šiaurės Etiopijoje italai įkūrė Eritrėjos koloniją). 1890 Italija paskelbė įvedanti Etiopijai savo protektoratą. Menelikui II nepripažinus italams šios teisės, Italija 1895 nepaskelbusi karo puolė Etiopiją (Etiopijos–Italijos karai). 1896 Advos mūšį italai pralaimėjo ir pripažino Etiopijos nepriklausomybę. Menelikui II mirus imperatoriumi tapo jo vaikaitis musulmonas Lidžas Ijasu.
Italijos kariai Etiopijoje (Tembieno regionas, 1936); viduryje – vienas kariuomenės vadų Genujos kunigaikštis Filibertas
Po 1916 rūmų perversmo, kurį rėmė dvasininkija ir diduomenė, imperatore 1917 paskelbta Meneliko II duktė Zauditu, regentu ir įpėdiniu tapo jos sūnėnas reformų šalininkas Tafari Makonnenas. Jo pastangomis 1923 Etiopija tapo Tautų Sąjungos nare. 1930 Zauditu mirus Tafari Makonnenas buvo karūnuotas imperatoriumi Haile Selasije I. Jis įgyvendino politines ir administracines reformas, panaikino vergovę, 1931 paskelbė pirmąją šalies konstituciją, įkūrė dvejų rūmų parlamentą (Deputatų Rūmų narius rinko diduomenė ir tvirtino imperatorius, Senato – skyrė imperatorius), kuris faktiškai buvo imperatoriaus patariamoji institucija. Nepaskelbusi karo 1935 Etiopiją vėl puolė Italija. 1936 šalis buvo okupuota ir tapo Italijos Rytų Afrikos dalimi. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Didžiosios Britanijos kariuomenė ir iš Sudano įsiveržę Hailės Selasijės I vadovaujami kariniai daliniai 1941 išvadavo šalį.
imperatorius Hailė Selasijė I savo darbo kabinete (apie 1942)
Atgavęs valdžią Hailė Selasijė I vykdė ūkio, mokesčių, administracinę reformas, stiprino centrinę valdžią (apribojo provincijų gubernatorių teises – uždraudė turėti savo kariuomenę, derėtis su užsienio valstybių atstovais), įgyvendino aktyvią užsienio politiką – Etiopija tarpininkavo sprendžiant tarptautinius konfliktus Afrikos žemyne, dalyvavo 1963 įkuriant Afrikos vienybės organizaciją. 1950 Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos nutarimu prie Etiopijos federaciniais pagrindais 1952 prijungta buvusi Italijos kolonija Eritrėja (Eritrėja, panaikinus jos autonomiją, 1962 tapo Etiopijos provincija, dėl to 1970 prasidėjo ginkluota kova dėl nepriklausomybės, kurią rėmė arabų šalys). 1955 konstitucija suteikė Etiopijos piliečiams teisę rinkti atstovus į šalies parlamento Deputatų Rūmus tiesioginiu slaptu balsavimu (Senato narius ir toliau skyrė imperatorius). 1960 nesėkmingai bandyta įvykdyti valstybės perversmą (vadinamoji Gruodžio revoliucija).
20 a. antroje pusėje Etiopija buvo atsilikusi agrarinė valstybė (1972 pramonei teko 5 % bendrojo nacionalinio produkto), kurioje vyravo stambioji dvarininkų žemėvalda. Dėl 1973 sausros kilęs badas (8–9 dešimtmetyje badavo keli milijonai žmonių, mirė daugiau kaip 100 000 žm.), sustiprėjęs nepriklausomybės judėjimas Eritrėjoje, sukilimai Ogadeno srityje, Tigrajuje 1974 paaštrino politinę krizę. Šalyje vyko valstiečių riaušės, Adis Abebos universiteto studentų demonstracijos, 1974 – visuotinis darbininkų streikas. Opoziciniame judėjime dalyvavo kariškiai. Per 1974 06 karinį perversmą Hailė Selasijė I buvo nuverstas ir įkalintas (1975 mirė). Valdžia atiteko Ginkluotųjų pajėgų koordinavimo tarybai (buvo vadinama Dergu, lietuviškai – šešėlis), kuri sudarė Laikinąją karinę vyriausybę. 1975 panaikinta monarchija, Etiopija paskelbta socialistine valstybe, pradėta nacionalizuoti bankus, dideles įmones, paskelbtas žemės reformos dekretas (numatyta nacionalizuoti žemę).
1977 Ginkluotųjų pajėgų koordinavimo tarybos pirmininku ir valstybės vadovu tapęs papulkininkis Mengistu Hailė Mariamas įtvirtino autoritarinį režimą. 1977–79 nužudyta ar įkalinta tūkstančiai naujojo režimo priešininkų (šis laikotarpis vadinamas Raudonojo teroro metais). 1977 norėdamas užimti Ogadeno sritį (dauguma jos gyventojų – somaliai), Etiopiją užpuolė Somalis. Etiopijai karinę pagalbą teikė SSRS, Vokietijos Demokratinė Respublika ir Kuba; 1978 Somalio kariuomenė buvo priversta iš Etiopijos pasitraukti. 1984 įkurta marksistinė Etiopijos darbo liaudies partija (iki 1991 vienintelė legali politinė partija; generalinis sekretorius Mengistu Haile Mariamas). 1987 konstitucija įtvirtino vienpartinę politinę sistemą; Mengistu Haile Mariamas tapo prezidentu. Siekdama nuslopinti partizanų kovą nepriklausomybės siekiančioje Eritrėjoje ir Tigrajuje, vyriausybė buvo priversta didinti karines išlaidas, dėl to blogėjo valstybės finansinė padėtis.
prezidentas Mengistu Hailė Mariamas (apie 1990)
1989 Etiopijos liaudies revoliucinio demokratinio fronto (įkurtas 1989 susivienijus svarbiausioms opozicinėms jėgoms) karinės pajėgos privertė vyriausybės kariuomenę pereiti į gynybą, 1991 ją sumušė ir ėmė kontroliuoti didesniąją dalį Etiopijos teritorijos. Eritrėjos liaudies išlaisvinimo frontas 1991 05 užvaldė Eritrėjos teritoriją. 1991 marksistinis režimas, netekęs iširusios SSRS paramos ir dėl užsitęsusio vidaus karo, žlugo – iškilus partizanų įsiveržimo į Adis Abebą grėsmei, Mengistu Haile Mariamas iš Etiopijos išvyko.
1991 laikinosios vyriausybės vadovu ir valstybės prezidentu tapo Etiopijos liaudies revoliucinio demokratinio fronto, tapusio kairiųjų etninių partijų koalicija, pirmininkas Melesas Zenavi (1995–2012 ministras pirmininkas). 1993 Etiopija pripažino Eritrėjos nepriklausomybę. 1994 priimta konstitucija (įsigaliojo 1995) įtvirtino parlamentinę valdymo sistemą. 1995 parlamento rinkimus (juos opozicija boikotavo) laimėjo Etiopijos liaudies revoliucinis demokratinis frontas, prezidentu tapo jo atstovas Negassa Gidada. Dėl ginčijamų pasienio teritorijų 1995–97 vyko Etiopijos ir Sudano ginkluotas konfliktas, 1998–2000 – karas su Eritrėja (žuvo daugiau kaip 10 000 žm.; nutrauktas tarpininkaujant Afrikos vienybės organizacijai).
1489
Etiopija 21 amžiuje
2000, 2005, 2010 ir 2015 parlamento rinkimus vėl laimėjo Etiopijos liaudies revoliucinis demokratinis frontas. 2001–13 Girma Volde Giorgisas, 2013–18 – Mulatu Tešome, 2018 10 pirmąja Etiopijos prezidente moterimi tapo Sahle-Vork Zevde (visi – valdančiosios koalicijos atstovai). 2015 pabaigoje oromų gyvenamame regione, 2016 08 – visoje šalyje kilo neramumų; 2016 10 įvesta ypatingoji padėtis (iki 2017 08). 2018 04 ministro pirmininko pareigas užėmė Oromų demokratinės partijos ir Etiopijos liaudies revoliucinio demokratinio fronto vadovas Aliy Ahmedas Ali. Iš kalėjimo paleista daug opozicijos atstovų, į šalį leista sugrįžti disidentams. Liberalizavus ekonomiką labai paspartėjo jos plėtra.
2006 Etiopijos kariuomenė, kovodama su Somalį faktiškai kontroliuojančiomis islamo fundamentalistų grupuotėmis, užėmė didelę dalį jo teritorijos (išbuvo ten iki 2008 pabaigos). 2018 07 pasirašius bendrą deklaraciją, 2019 – atkūrus diplomatinius ir prekybinius santykius nutrauktas 20 m. trukęs Etiopijos ir Eritrėjos karinis konfliktas. 2019 08 Etiopija tarpininkavo Sudano karinės vyriausybės ir opozicijos taikos deryboms dėl pereinamosios vyriausybės sudarymo ir demokratinių rinkimų. 2020 11 Tigrajų liaudies išlaisvinimo fronto vadovaujami sukilėliai užpuolė Etiopijos ginkluotųjų pajėgų būstinę ir kelias karines bazes šalies Tigrajų valstijoje. Etiopijos kariniai daliniai kontratakavo iš pietų, užėmė valstijos sostinę Mekelę, iš šiaurės įsiveržė Eritrėjos karinės pajėgos. Konfliktas paskelbtas baigtu, tačiau 2021 vasarą sukilėliai atsiėmė Mekelę, o rudenį kartu su Oromų išlaisvinimo armija užėmė kelis miestus už Tigrajų valstijos ribų Adis Abebos kryptimi. Po sėkmingo Etiopijos kariuomenės atsako ir derybų 2022 03 paskelbtos humanitarinės paliaubos. 2022 08 susidūrimai atsinaujino, Etiopijos ir Eritrėjos kariuomenės ir sukilėliai sutelkė šimtus tūkstančių karių. 2022 11 02 Etiopijos vyriausybė ir Tigrajų liaudies išlaisvinimo frontas sudarė taikos sutartį (Eritrėja šios sutarties nepasirašė, jos kariniai daliniai tebebuvo užėmę Tigrajų valstijos dalį ir 2024). Manoma, kad Tigrajų kare žuvo iki 600 000 žmonių, kilo karo pabėgėlių banga, prasidėjo badas.
Etiopija yra Jungtinių Tautų, (nuo 1945), Afrikos Sąjungos (nuo 1963; iki 2001 Afrikos vienybės organizacija) narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1998.
2271
L: R. Pankhurst History of Ethiopian Towns 2 t. Wiesbaden 1982–84; A. Bartnicki, J. Mantel-Niećko Historia Etiopii Wrocław 1987; Róg Afryki Warszawa 1999.
Etiopijos konstitucinė santvarka
Etiopijos partijos ir profesinės sąjungos