etiòpų kabos priklauso semitų kalbų grupei. Kartu su arabų kalba sudaro pietų vakarų pogrupį. Vartojamos Etiopijoje (daugiau kaip 22 mln. žmonių), Sudano paribyje. Etiopų kalbos atsirado pietų arabų sabėjų tarmėms sumišus su autochtonų kušitų kalbomis (archeologų užfiksuota pietų arabų migracija į Etiopijos šiaurės rytų dalį datuojama 8–9 a. prieš Kristų). Skiriamos šiaurės (gezas, tigrių kalba, tigrajų kalba) ir pietų etiopų kalbos (amharų kalba, argobos, gafato, guragės, hararių, arba adarų); etiopų kalbos skilo į 2 grupes pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje. Šiaurės etiopų kalbos daugiau išlaikė semitų kalboms būdingų bruožų negu pietų, mažiau turi kušitų kalbų elementų. Ankstyvieji rašto paminklai, rašyti gezu (iki 19 a. pabaigos Etiopijos rašomoji kalba, nuo 14–16 a. kartu su amharų kalba), yra iš 4–5 a.; gezas tebėra Etiopų Bažnyčios liturgijos ir religinė literatūros kalba, nors kaip šnekamoji kalba nustota vartoti apie 9–10 amžių. Tigrajų kalba išsirutuliojo iš gezo, tigrių kalba – iš gezui artimos sabėjų kalbos tarmės. Gezą išstūmusi amharų kalba (nuo 13 a. šnekamoji, nuo 14 a. kartu su gezu – ir rašomoji, nuo 20 a. Etiopijos valstybinė kalba; rašto paminklai iš 14–15 a.) susiformavo iš kitų negu gezas sabėjų tarmių. Jai, kaip ir kitoms pietų etiopų kalboms, daugiau įtakos turėjo kušitų kalbos. Amharų kalba sparčiai plinta ir stumia iš vartosenos kitas etiopų kalbas (be gezo, yra išnykusi gafato kalba, baigia nykti argobos kalba). Gezas, amharų kalba, tigrajų kalba, tigrių kalba vartoja etiopų raštą, hararių kalba – arabų rašmenis (rašto paminklai iš 18 a.), kitos etiopų kalbos rašto neturi.
2703