ètmonas (lenk. hetman < vok.), 15–18 a. kai kurių Vidurio ir Rytų Europos šalių kariuomenės vadas, viršininkas. 15 a. Čekijoje – taboritų kariuomenės vadas. 15 a.–1795 Lenkijoje kariuomenės (15–16 a. samdytos, vėliau visos) vyriausiasis vadas. Iš pradžių karaliaus skiriamas karo veiksmų laikotarpiui, nuo 1503 nuolatinės pareigos (nuo 1581 skiriamas iki gyvos galvos). 1505 pradėtas vadinti didžiuoju etmonu, nuo 1539 turėjo pavaduotoją – lauko etmoną. Abiejų Tautų Respublikos laikais tvarkė ir kariuomenės komplektavimą bei aprūpinimą. 16 a. pabaigoje–18 a. Ukrainoje etmonas – kazokų kariuomenės viršininkas. Nuo 17 a. buvo du etmonai: Abiejų Tautų Respublikai likusios Dešiniakrantės Ukrainos (iki 1704) ir Rusijos prisijungtos Kairiakrantės Ukrainos (iki 1764; buvo ir krašto valdytojas, nuo 1708 skiriamas Rusijos vyriausybės).
Lenkijos lauko etmonas Stefanas Czarnieckis (akvaforta, 1866, dailininkas Walery Eljasz-Radzikowski, Jogailos universiteto biblioteka)
Lietuvoje
didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis Oršos mūšyje (centre ant žirgo; tempera, 1524–30, priskiriama dailininkui Hansui Krelliui, Varšuvos nacionalinis muziejus)
Lietuvoje etmonas 15–18 a. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašauktinės kariuomenės (bajorų) ir algininkų (samdinių) kariuomenės vadas. Pareigybė ir titulas perimti iš Lenkijos. Iš pradžių buvo keli etmonai; iki 15 a. pabaigos vienas jų per karą valdovo buvo skiriamas vyriausiuoju. Pareigybė 15 a. pabaigoje oficialiai įforminta, nes Lietuvos didysis kunigaikštis, valstybės gyvenimui darantis sudėtingesniam ir ištobulėjus karybai bei jam tapus Lenkijos karaliumi, nepajėgė pats vadovauti kariuomenei. Etmono teises 16 a. pradžioje įtvirtino didysis etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis. Liko du etmonai: didysis (vyriausiasis, 1 lentelė) ir rūmų (kiemo, arba dvaro, vėliau vadinamas lauko etmonu, 2 lentelė). Etmonu paprastai tapdavo Vilniaus arba Trakų vaivada, kaštelionas, rečiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris.
Didysis etmonas buvo pavaldus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, abu etmonai – nuo 16 a. pradžios jo skiriami iki gyvos galvos. Rūmų etmonas iš pradžių buvo pavaldus rūmų maršalkai, vėliau, tapęs lauko etmonu, – didžiajam etmonui ir dažniausiai būdavo jo pavaduotojas. Per karą didysis etmonas buvo vyriausiasis vadas, lauko etmonas vadovavo algininkų kariuomenei ir veikė saviveiksmiškai. Taikos metu etmonai rūpinosi pilimis, arsenalais, ginkluote ir amunicija.
didysis etmonas J. K. Chodkevičius vadovauja Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei 1621 Chotino mūšyje (J. Brandto paveikslas Chodkevičius prie Chotino; aliejus, 1867, Varšuvos nacionalinis muziejus)
Susikūrus Abiejų Tautų Respublikai (1569) karo atveju kartais būdavo valdovo skiriamas bendras Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės didysis etmonas (pvz., 17 a. pradžioje J. K. Chodkevičius). Etmonui buvo pavaldus artilerijos generolas. Karinei drausmei palaikyti didysis etmonas parengdavo ir skelbdavo etmonų artikulus. Per karą jis buvo pašauktinės kariuomenės karių bajorų teisėjas (etmono teismas). Iki 1697 lėšų etmonai gaudavo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko, vėliau – Seimo nutarimu. Per karą etmonai kariuomenę stiprindavo ir savo lėšomis. 18 a. didysis etmonas tapo įtakingiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnu. Etmonų valdžią gerokai apribojo 1765 įkurta Karo komisija, nuo 1776 etmono pareigybė virto tituline. Nuo 1768 etmonai tapo Abiejų Tautų Respublikos senatoriais.
Iš viso Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje didžiųjų etmonų buvo paskirta 25 (dar du laikinai ėjo pareigas), lauko etmonų – 28 asmenys, iš jų 16 paaukštinti didžiaisiais. Pastarųjų įvairiu laiku buvo šeši iš Radvilų, keturi iš Sapiegų giminės.
1
*duomenys, kad ėjo šias pareigas, nėra patikimi
**buvo paskirtas, bet pareigų atsisakė
***turėdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generolo pulkininko titulą faktiškai didžiojo etmono pareigas ėjo nuo 1730
2
*valdovo Žygimanto Augusto pranešimas apie paskyrimą paskelbtas 1567
**einantis pareigas
L: V. Rakutis LDK kariuomenė Ketverių metų seimo laikotarpiu (1788–1792) Vilnius 2001; T. Korzon Dzieje wojen i wojskowości w Polsce t. 1–3 Kraków 1923.
2156
1412
2808
-didysis etmonas; -vyriausiasis etmonas; -lauko etmonas; -rūmų etmonas; kiemo etmonas; -dvaro etmonas; -hetmonas