ètninė kultūrà, liáudies kultūrà, etninio darinio narių gyvenimo realijų, narių funkcijų, gamybos, kūrybos ir kitos veiklos tradicijų, adaptacijos principų visuma.
Laikotarpiai, klasifikacija, bruožai
Etninė kultūra laiko atžvilgiu skirstoma į istorinę, apimančią laikotarpį nuo pirmųjų žinių apie etninius darinius iki naujausiųjų laikų, ir šiuolaikinę. Pagal etninės kultūros realijų pobūdį skirstoma į materialinę, dvasinę ir socialinę, pagal funkciją – vidinio gyvenimo būdo ir išorinės raiškos, pagal socialinę priklausomybę – elito, liaudies ir skurdo. Skiriama kaimo ir miesto, smulkių lokalių, amžiaus, interesų ir kitų grupių etninės subkultūros. Etninė kultūra yra naujovėms atvira sistema, nuolat visų etninio darinio narių kūrybiškai atnaujinama. Etninės kultūros realijų stabilumas ir jų kitimo dinamika priklauso nuo konkrečioje teritorijoje vyraujančios kultūrinės informacijos sklidimo krypties.
Istorinė ir šiuolaikinė etninė kultūra turi bendrą pradmenį – vertikaliai iš kartos į kartą perduodamas lokalias, bendruomenines ir individulias kultūros realijas, kurias socializacijos ir enkultūracijos procese kiekvienas žmogus priima asmeniškai, pritaiko savo reikmėms ir, esant palankioms aplinkybėms, jau adaptuotas perduoda kitiems. Horizontalus kultūros sklidimas tarp mikroaplinkų sudaro palankias sąlygas dideliuose arealuose sukurti naujus jau esamų etninių kultūrų realijų variantus. Trajektorinis kultūrinės informacijos sklidimas natūraliu arba priverstiniu būdu perimant kitoje etninėje kultūroje susiklosčiusius kultūros pavidalus sukelia naujo tipo realijų formavimąsi ir sporadinį iš svetimos etninės kultūros kilusių lokalių novacijų plitimą. Jis sukuria sąlygas sunykti buitinę funkciją išlaikiusiai etninės kultūros paveldo daliai, susijusiai su ankstesne pasaulėjauta ir pasaulėžiūra.
Sampratos raida
Labai savita buvo uždarų gentinių darinių etninė kultūra, tai nustatyta lyginant savą ir svetimas kultūras. Antikoje etninė kultūra etnocentriškai tapatinta su civilizacija ir sieta su dvasios kultūra – cultura animi (Ciceronas). 1871 Didžiosios Britanijos antropologas E. B. Tyloras etninei kultūrai priskyrė žiniją, tikėjimus, meną, teisę, dorovę, papročius, visus kitus gebėjimus ir įgūdžius, kuriuos žmogus įgyja kaip visuomenės narys. Vėliau etninė kultūra tapo etnologų, folkloristų, kultūrologų ir sociologų tyrinėjimų objektu. 1906 Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) sociologas W. Summeris (1840–1910) apibūdino etnocentristinę kultūros sampratą – sava grupė yra pasaulio centras, kurio atžvilgiu vertinama ir klasifikuojama visa, kas yra aplinkui.
19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje Europos tautų etninė kultūra tapatinta su liaudies kultūra ir folkloru. Manyta, kad prastuomenė per amžius išlaikė etninės kultūros paveldą. Ieškant savitų etninės kultūros bruožų nustatyta, kad joje yra skolinių iš antikos, jos formų ištakos susijusios su visuomenės elito kultūra, gretimų etninių darinių etninė kultūra turi daugiau universalių negu skirtingų savybių. 1952 JAV antropologas A. L. Kroeberis ir JAV etnologas C. Kluckhohnas (1905–60) sudarė etininės kultūros klasifikavimui tinkančią kultūros definicijų sistemą. Ji apima aprašomąsias (išvardijamąsias), istorines (tradicijos, paveldėjimas, laimėjimai), normines (elgesio normos ir vertybės), psichologines (mokymo procesas, įgūdžių formavimas, prisitaikymas, vyraujančios idėjos ir ženklai), struktūralistines holistines (įvairių konkrečių kultūrų vidinių sąsajų pobūdis), genetines (kultūros ir gamtos opozicija, kultūros kaip visuomeninio gyvenimo produkto kilmė) definicijas.
21 a. pradžioje tradicinės etninės kultūros realijos taikomos etnokultūriniam tapatumui išreikšti, jo simboliams, tautiškumo ir liaudiškumo įvaizdžiui kurti: tai ryšku tautiniuose ritualuose, drabužiuose, architektūroje, ornamentikoje, ženkluose ir kitur. Lietuvoje jos daugiausia naudojamos vadinamųjų naujųjų pagonių – romuviečių, etnografinių ir folkloro ansamblių, tradicinių švenčių rengėjų ir kitų.
1995