etnoarcheològija (etno… + archeologija), mokslas, kuris tiria statinių archeologinių radinių paskirtį bei materialinės kultūros visumą, remiantis dabartinių bendruomenių, išlaikiusių bendruomeninį gyvenimą, etnografinių tyrimų (etnografija) duomenimis, ieško sąsajų tarp statinės praeities ir dinaminės dabarties.
Etnoarcheologija padeda tirti visuomenės ūkinę veiklą ir gyvenimo būdą. Svarbiausias etnoarcheologijos tyrimų metodas – palyginimas.
Etnoarcheologijos terminą 19 ir 20 a. sandūroje įvedė J. W. Fewkesas (Jungtinės Amerikos Valstijos). 20 a. pirmoje pusėje ir viduryje etnoarcheologijos terminas plačiai taikytas ieškant etnografinių paralelių tarp Afrikos ir Australijos bendruomenių bei archeologinių radinių. 20 a. 7–8 dešimtmetyje tapo vadinamosios naujosios archeologijos sudedamąja dalimi. Vieni išsamiausių etnoarcheologijos tyrimų buvo atikti dabartinėse medžiotojų-rankiotojų bendruomenėse: R. Lee, J. Yellenas tyrė Kalahario dykumoje (Pietų Afrika) gyvenančius sanus, L. Binfordas – Aliaskos eskimus (nunamiutus). Šių tyrimų duomenys leido geriau pažinti vidurinio ir vėlyvojo paleolito medžiotojų-rankiotojų kultūras.
Su etnoarcheologija glaudžiai siejasi eksperimentinė archeologija ir gyvoji archeologija. Eksperimentinė archeologija tiria archeologinių radinių formavimosi procesą ir atkuria proistorės žmonių įvairius gyvenimo aspektus, rekonstruoja daiktus (svarbiausi metodai – trasologija ir eksperimentas). Gyvoji archeologija per eksperimentinę archeologiją supažindina visuomenę su archeologiniu paveldu.
1490
2674