etnocdas (etno… + lot. caedo – žudau), etninių bendruomenių savitumo naikinimas.
Etnocido terminas sukurtas 20 amžiaus 7 dešimtmetyje iškilus poreikiui diferencijuoti radikalias tautinės politikos priemones, kuriomis siekiama naikinti kitas etnines bendruomenes (genocidas). Daugiausia apibūdinant etnocidą prisidėjo etnologai, ypač R. Jaulinas (1928–1986, Prancūzija).
Etnocido požymiai: etninės bendruomenės kalbos stūmimas iš švietimo ir viešojo gyvenimo, kryptingas kurio nors regiono etnodemografinės sudėties keitimas, etninių tradicijų, verslų, gyvensenos varžymas ar naikinimas, sąmoningas asimiliacijos skatinimas, bendruomenės kūrybinės minties slopinimas, represijos dėl etninio savitumo gynimo.
Etnocidas neretai klaidingai tapatinamas su genocidu. Genocido vykdytojai bendruomenės savitumą laiko absoliučiu ir nepataisomu blogiu. Etnocido atveju manoma, kad kitoniška tapatybė yra santykinis blogis. Kitos tautos atstovai laikomi blogais, bet manoma, kad juos galima gerinti priverčiant keistis, kol bus pasiekta pageidaujama tapatybė. Kitoniškumo neigimas etnocido atveju veda į identifikaciją su vadinamaisiais mūsiškiais.
Etnocido efektas labiausiai priklauso nuo engiamos bendruomenės pajėgumo priešintis. Etnocidas buvo nuolatinis teritorinių užkariavimų ir kolonijinės politikos palydovas. Jį patyrė išlikusieji prūsai, vėliau – lietuvininkai. 19 amžiuje Rusijos imperijos vykdyta lietuvių tautos nepripažinimo politika, ypač lietuvių spaudos draudimas (1864–1904), buvo etnocido pasireiškimas. SSRS 1940–1953 prieš čečėnus, ingušus, kalmukus, Krymo totorius, Baltijos šalių ir kitas tautas ar atskiras socialines grupes dažnai vykdė genocidą, vėliau perėjo prie etnocido. Viršetninės bendrijos, vadinamosios sovietinės liaudies, kūrimas buvo savotiška ilgalaikė visų nerusų tautų etninio savitumo naikinimo programa.
709