etnogenèzė (etno… + genezė), etninės bendruomenės susidarymas iš įvairių etninių komponentų, kurie per šį procesą arba praranda etninę specifiką ir sunyksta, arba pakinta ir iš dalies išlieka kaip naujo etninio darinio dalis.
Etnogenezė laikoma bet kurios tautos etninės istorijos pradiniu etapu ir apima labai platų kultūrinių ir biologinių ryšių diapazoną. Naujųjų laikų etniniai procesai dėl to neretai laikomi etnogenezės tęsiniu, pavyzdžiui, kai susidariusios tautos savo valstybių teritorijoje asimiliuoja etnines mažumas, o kultūros įtaka bei etnogenetinis maišymasis sukelia didelius integruojamosios ir asimiliuojančiosios tautos pakitimus.
Skiriami du etnogenezės tipai. Pirmasis apima priešistorę. Šiuo atveju etnogenezė laikoma baigta, kai etninė bendruomenė įgyja savitą ilgus amžius išliekančią kalbą, kultūrą, etnonimą ir etninę savimonę (vyresnių kartų perduodamą jaunesniems; inkultūracija), nuolat gyvenamą teritoriją. Antrajam etnogenezės tipui priskiriami naujųjų laikų etnodinaminiai procesai, kai nauja etninė bendruomenė susiformuoja iš jau esamų tautų atstovų – diasporos, teritoriją papildančių emigrantų, ilgainiui jiems maišantis su gyventojais autochtonais. Šiuo atveju svarbi akultūracija; taip, pavyzdžiui, susiformavo Šiaurės Amerikos ir daugelis Pietų Amerikos nacijų.
Skiriama vadinamųjų metaetninių (pavyzdžiui, baltų, anglosaksų) ir etninių (pavyzdžiui, lietuvių, latvių) bendrijų etnogenezė.
Konstruktyvistinės bei šiai krypčiai artimos etnologijos bei kultūrinės antropologijos ir socialinės antropologijos mokyklos, kurios laikosi nuostatos, kad tautos realiai neegzistuoja, o yra tik įsivaizduojamos bendruomenės, nepripažįsta nei etnogenezės kaip realiai vykusio proceso, nei etnogenezės tyrimų. 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje Rytų ir Vidurio Europoje irgi prasidėjo šia nuostata grindžiama etnogenezės sampratos kritika (tada etnogenezė laikoma mitu). Visur, kur etnogenezė pripažįstama, jos tyrimai yra tarpdisciplininiai. Tiriami kalbiniai arealai, toponimija, ankstyvieji etnonimai, fiziniai antropologiniai (ypač – kraniologiniai ir odontologiniai) duomenys, materialinės kultūros paveldas ir kita. Siekiama nustatyti pagrindinius sąveikavusius etninius komponentus, šio sąveikavimo chronologines ir geografines ribas (čia svarbi protėvynės problema) bei istorinės sąlygas ir padarinius.
Apie lietuvių etnogenezę – lietuvių kilmės teorijos, apie baltų – baltai.
709