etnogrãfinė grùpė, regiòninė etnokultrinė grùpė, tautos dalis, turinti kalbos, kultūros, buities, gyvensenos bendrų savitumų. Susidaro dėl skirtingos valstybinės ir administracinės priklausomybės, ūkinės veiklos ypatybių, savito senojo kultūros paveldo, kitos tikybos, gretimų tautų įtakos.
Skiriamos keturios lietuvių etnografinės grupės: aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai ir žemaičiai. Penktoji lietuvių etnografinė grupė lietuvininkai (kaip ir žemaičiai, kai kurių tyrėjų laikoma ir potaute), gyvenusi Mažojoje Lietuvoje, sunyko Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, nedidelė jos dalis išliko Klaipėdos ir Šilutės rajonų savivaldybių teritorijoje. Aukštaitijos rytinės dalies gyventojų kultūra turi bendrų bruožų su Latgalos ir rytų slavų kraštais, Žemaitijos – su Kuršo ir Vakarų Europos kraštais, Suvalkijoje būta vokiečių kultūros įtakos. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje susikūrus lietuvių bendrinei kalbai ir susiformavus nacijai lietuvių etnografinių grupių savitumai ėmė nykti. 20 a. pirmoje pusėje dėl bendros ūkinės, administracinės ir švietimo veiklos, klostantis bendrai lietuvių nacionalinei kultūrai šis procesas paspartėjo. Tradicinę kultūrą labiau išlaikė Lenkijos okupuotos Rytų Lietuvos aukštaičiai ir dzūkai. Sovietinės okupacijos metais etnografinių grupių savitumus vengta pabrėžti. 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę imta steigti regionines kultūros draugijas, kurios stengiasi saugoti ir puoselėti lietuvių etnografinių grupių savitumą, leidžiami žurnalai Dainava, Suvalkija, Žemaičių žemė. Nuo 2002 pradėta kurti etninės kultūros regionines tarybas, turinčias puoselėti etnografinių grupių kultūros ypatumus.
L: Etninė kultūra Vilnius 2001.
2691