etnolingvistika

etnolingvstika (etno… + lingvistika), antropològinė kalbótyra, kultros kalbótyra, kalbotyros šaka, tirianti kalbos sąsajas su ją vartojančios bendruomenės kultūra, ypač su grupiniu mentalitetu ir tradicine elgsena. Etnolingvistika į savarankišką discipliną išsirutuliojo 19 a. pradžioje, kai suintensyvėjo Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų antropologijos tyrimai (vadovavo F. Boasas). Neneigdama kalbos komunikacinės funkcijos etnolingvistika ypač pabrėžia, kad kalba, pasak E. Sapiro, yra tendencijos simboliškai suvokti tikrovę garsinė realizacija. Ji įtvirtina visuomenės pripažintą tikrovės pažinimą ir ypatingą pasaulėžiūrą. Kartu kalba padedanti analizuoti, klasifikuoti ir interpretuoti kultūrą, išsaugoti bendruomenės praeities atminimą, todėl svarbus etnolingvistikos uždavinys – rekonstruoti pasaulio vaizdą, išlaikytą kalboje (jos žodyne, gramatinėse kategorijose ir tradiciniuose posakiuose bei tautosakos tekstuose). Etnolingvistikoje svarbi (daug abejonių sukėlusi ir toliau kelianti) E. Sapiro ir B. L. Whorfo hipotezė, dar vadinama kalbos reliatyvizmo teorija, teigianti, kad žmogaus, kaip kultūros suformuotos būtybės, pasaulio suvokimą ir visą gyvenimą lemia kalba. Pvz., vienaip laiką ir jo tarpsnius suvokia europietis, vartojantis veiksmažodžius su būtojo, esamojo ir būsimojo laiko gramatinėmis formomis, ir visai kitaip indėnas, kurio kalboje tokių formų nėra (teskiriamas realus ir spėjamas vyksmas ar panašiai); skirtingų tautų (ir kalbų) atstovai vaivorykštėje įžiūri tiek spalvų, kiek jų kalboje yra spalvų (pagrindinių) pavadinimų. Prie etnolingvistikos galima skirti ir L. Weisgerberio bei kitų kalbininkų, plėtojusių W. von Humboldto ir vėlesnių kalbos filosofų idėjas, kalbos turinio (bei turinio gramatikos) tyrimus. Etnolingvistikai artimos psicholingvistika ir sociolingvistika.

L: A. Gudavičius Etnolingvistika Šiauliai 2000; B. L. Whorf Language, Thought and Reality New York 1956; N. I. Tolstoj Jazyk i narodnaja kul′tura: Očerki po slavjanskoj mifologii i ėtnolingvistike Moskva 1995; A. Wierzbicka Język, myśl, kultura Warszawa 1999.

2701