etnològija Lietuvojè
Etnologijos pradžia Lietuvoje
Etnologijos mokslo pradžia Lietuvoje sietina su Rusijos geografų draugijos, Lenkų tautotyros draugijos (Polskie Towarzystwo Ludoznawcze, įkurta 1895 Lvove) ir Lietuvių mokslo draugijos, 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje organizavusių Lietuvos etnografinės medžiagos rinkimą, sisteminimą ir publikavimą, veikla. E. Volteris 1887 parašė ataskaitą Etnografinė išvyka į Lietuvą ir Žemaitiją 1887 metų vasarą (Ob ėtnografičeskoj poezdke po Litve i Žmudi letom 1887 goda); pirmasis tiesiogiai rinko etnografinius duomenis apie paprotinę teisę iš pateikėjų bei naudojosi etnografiniu klausimynu ir stebėjimu. Metodiškai antropometrinius ir etnografinius duomenis rinkęs P. Višinskis parengė studiją Antropologinė žemaičių charakteristika (Antropologičeskaja charakteristika žmudinov 1897, lietuviškai išspausdinta 1935). Lietuvių literatūros draugija paskelbė pirmąją etnografinę lokalinę apybraižą – C. Cappellerio Kaip senieji Lietuvininkai gyveno (1904). J. Vitortas parašė knygą Lietuvių liaudies paprotinės teisės bruožai (Zarysy prawa zwyczajowego ludu litewskiego 1898). Lietuvių mokslo draugija 1909 sudarė Folkloro komisiją liaudies kultūros dalykams kaupti, 1910 parengė instrukciją ir programą folklorui bei etnografinei medžiagai rinkti (Trumpa folklioro dalykams rinkti programa). Ji padėjo sukaupti etnografinį rankraštyną. J. Basanavičius savo veikaluose Apie vėles bei nekrokultą senovės lietuvių (1903), Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje (1912) bandė rekonstruoti senąją liaudies kultūrą.
Etnologija po nepriklausomybės paskelbimo
20 a. 3–4 dešimtmetyje sistemingai kaupta etnografinė (kraštotyrinė) medžiaga. Lietuvos kraštotyros draugija 1925 išleido Lietuvių tautotyros žinių ir senienų rinkimo programą (sudarė P. Būtėnas; jis pirmasis etnologiją pavadino tautotyra). Šiaulių kraštotyros draugija (1927 įkūrė P. Bugailiškis) rengė kraštotyrininkų ir muziejininkų suvažiavimus, skatino rinkti tautotyros medžiagą ir kaupti tradicinės kultūros kolekcijas. Draugija kartu su Šiaulių „Aušros“ muziejumi 1931–44 parengė tris kraštotyros, etnografinės medžiagos (eksponatų) rinkimo bei tautotyros programas ir klausimynus, 1933–43 leido žurnalą Gimtasai kraštas.
Etnologija kaip mokslas Lietuvoje susiklostė 20 a. 4–6 dešimtmetyje daugiausia J. Balio, J. Baldžiaus (Baldausko), P. Dundulienės, V. Miliaus ir A. Vyšniauskaitės pastangomis. Jau buvo sukaupta amžininkų stebėjimais paremtų etnografinio ir kraštotyrinio pobūdžio lietuvių gyvensenos ir kultūros bruožų aprašymų bei ikonografijos. Vertingiausi ankstyvieji etnologijos šaltiniai: M. Pretorijaus Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla (Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne apie 1690, lietuviškai 1999), Žinios apie lietuvių meną, gamtą ir gyvenimą (Nachricht von der Littauer Art, Natur und Leben 1724), T. Lepnerio Prūsijos lietuvis (Der Preussische Littauer, oder Vorstellung der Nahmens-Herleitung 1744); L. A. Jucevičiaus Lietuva: jos senovės paminklai, buitis ir papročiai (Litwa pod względem starožytnych zabytków, obyczajów i zwyczajów 1846, lietuviškai išspausdinta 1952), Žemaičių žemės prisiminimai (Wspomnienia Żmudzi 1842), A. Juška Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių (1880).
1934 Vytauto Didžiojo universitete įsteigta Etnikos katedra, 1940 ji pavadinta Tautotyros katedra ir perkelta į Vilniaus universitetą; čia veikė iki 1943. Katedrą įsteigė, jai vadovavo ir dėstė J. Balys. Etnologijos kultūrinio istorinio metodo kūrėjo W. Schmidto bei istorinės geografinės suomių mokyklos paveiktas jis tapo ne tik folkloristikos, bet ir etnologijos pradininku Lietuvoje. 1935–40 leistas jo įkurtas žurnalas Tautosakos darbai iš dalies apėmė (kaip ir nuo 1930 leidžiamas žurnalas Mūsų tautosaka) ir etnologiją: skelbė straipsnius apie šeimos, agrarinius bei kalendorinius papročius. Vytauto Didžiojo universitete, vėliau ir Vilniaus universitete, etnologijos paskaitas skaitė J. Baldžius (Baldauskas; parašė veikalus Pirktinės vestuvės 1936 ir Vogtinės vestuvės 1940). Etnologijai klostytis padėjo P. Galaunės monografija Lietuvių liaudies menas (1930 31988) ir M. Katkaus Balanos gadynė (1931 31989).
Etnologija sovietmečiu
Sovietinės okupacijos metais etnologinius tyrimus vykdė Istorijos institutas (etnologija buvo laikoma istorijos mokslo šaka), juos koordinavo ir programas rengė SSRS Mokslų akademijos Etnografijos institutas Maskvoje. 1952–55 jis organizavo jungtines kompleksines antropologines ir etnografines ekspedicijas Rytų Baltijos šalių gyventojų kasdienės kultūros kaitai, etnoistorijai ir etnokultūriniams ryšiams tirti (dalyvavo P. Dundulienė, V. Milius, A. Vyšniauskaitė ir kiti). Nuo 20 a. 7 dešimtmečio pradėta kolūkiečių ir miestiečių, daugiausia darbininkų, buities ir kultūros tyrimų programa remiantis statistiniais bei masinių apklausų metodais (I. Butkevičius, A. Daniliauskas, P. Kalnius, V. Kulikauskienė, J. Mardosa, I. R. Merkienė, M. Miliuvienė, A. Vyšniauskaitė). 1965–86 rengtas Baltijos šalių istorijos ir etnografijos atlasas, apimantis tradicinės žemdirbystės, drabužių ir liaudies architektūros istorinius bei kultūrinius etnokartografinius tyrimus (Pabaltijo istorinis ir etnografinis atlasas. Žemdirbystė / Istoriko-ėtnografičeskij atlas Pribaltiki. Zemledelie, sudarė P. Dundulienė, V. Milius, A. Vyšniauskaitė, 1985, Pabaltijo istorinis ir etnografinis atlasas. Drabužiai / Istoriko-ėtnografičeskij atlas Pribaltiki. Odežda, sudarė M. Miliuvienė, V. Kulikauskienė, 1986). Nuo 8 dešimtmečio pradėti etnosociologiniai tyrimai (taikydamas J. Arutiuniano metodologiją juos, daugiausia sovietinio kaimo gyventojų dvasinės kultūros tyrimus, atliko J. Mardosa). 9 dešimtmetyje reikalauta pabrėžti etnokultūrines tradicijas tiriant vietos socialinę gyvenseną, ypač domėtis vadinamosiomis naujomis tradicijomis.
Metodologiškai etnologijai didelę įtaką darė evoliucinės (istorinio kultūrinio materializmo) bei difuzinės (vadinamųjų kultūros ciklų arba istorinių ir geografinių sričių bei ūkinių ir kultūrinių tipų) krypties samplaika. Dėl neoevoliucionistinės krypties įtakos ir taikant lyginamiesiems istoriniams tyrimams marksistinę visuomenės raidos teoriją, atsižvelgta į difuzijos reikšmę kultūrų klostymuisi, nagrinėtos ūkinių kultūrinių arealų susidarymo prielaidos. Gilinantis į Lietuvos kaimo ir dvaro kultūros formų sąveikas sudaryta etninės kultūros sistematika, nustatyti ją organizuojantys funkciniai struktūriniai ryšiai (I. R. Merkienė). Gvildentos kultūrinių tradicijų bei etnokultūrinių arealų stabilumo ir kaitos, etnokultūrinių kontaktų bei akultūracijos problemos. Vyravo istorinis lyginamasis, tipologinis tyrimo metodas, kartografijos metodika. Daugiausia tirta tradicinė lietuvių liaudies kultūra ir kasdienybė: žemdirbystė ir gyvulininkystė (P. Dundulienė Žemdirbystė Lietuvoje: nuo seniausių laikų iki 1917 m. 1963, I. R. Merkienė, V. Milius Žemės ūkio inventorius 1979, I. R. Merkienė Gyvulių ūkis XV a.–XX a. pirmoje pusėje: Etninės patirties ištakos 1989), liaudies architektūra (I. Butkevičius Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos 1971), linininkystė ir transportas (A. Vyšniauskaitė, J. Laniauskaitė Valstiečių linininkystė ir transportas 1977), miško ir statybos verslai (Valstiečių verslai 1983), puodininkystė (J. Kudirka Lietuvos puodžiai ir puodai 1973), tradicinis audimas ir drabužiai (R. Kulikauskienė, M. Miliuvienė, S. Bernotienė Lietuvių liaudies moterų drabužiai 18 a. pab.–20 a. pr. 1974), tradiciniai kalendoriniai, šeimos ir darbo papročiai (A. Vyšniauskaitė Lietuvių šeimos tradicijos 1967 ir Lietuvių linininkystės papročiai 1983, P. Dundulienė Lietuvių šventės: Tradicijos, papročiai, apeigos 1991, I. Čepienė Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai 1977). Kiti tyrimai apėmė darbininkų ir kaimo gyventojų kasdienybės kultūrą (A. Daniliauskas Šiaurės rytų Lietuvos pramonės darbininkų materialinė kultūra 1970, I. Butkevičius Šiuolaikinis Suvalkijos kaimas 1981, A. Daniliauskas, P. Kalnius Lietuvos TSR pramonės darbininkų kultūros ir šeimos etnografinės problemos 1983, I. Butkevičius, V. Kulikauskienė, M. Miliuvienė, A. Vyšniauskaitė Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas 1985, J. Mardosa Socialistinio Lietuvos kaimo gyventojų dvasinė kultūra 1987, P. Kalnius Šiuolaikinė Lietuvos miesto šeima 1988). Išleista studijų serija Iš lietuvių kultūros istorijos (1958–89; dauguma tomų – iš etnologijos). Buvo leidžiama etnologijos konferencijų medžiaga: Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje (1970–74), Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje (1975–94).
Užsienio lietuvių etnologų tyrimai
Lietuvių mokslininkai, 1944 pasitraukę į Vakarus, parašė etnologijos veikalų Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje: J. Balys – apie archajinę lietuvių pasaulėžiūrą ir papročius (Lietuvių vedybų papročiai / Litauische Hochzeitsbrauche 1946, Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje 1966, Lietuvių kalendorinės šventės 1978 21992), J. Gimbutas – apie liaudies architektūrą (19 a. lietuvių valstiečių namų stogas / Das Dach des litauischen Bauernhauses aus dem 19 Jahrhundert 1948, Lietuvos kaimo trobesių puošmenys 1999), M. B. Gimbutienė – apie liaudies meno simboliką (Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene / Ancient Symbolism in Lithuanian Folk Art 1958), A. Tamošaitienė ir A. Tamošaitis – apie liaudies meną ir tautinius kostiumus (Lietuvių tautinis kostiumas / Lithuanian National Costume 1979, Lietuvių velykiniai kiaušiniai / Lithuanian Easter Eggs 1982, Lietuvių juostos / Lithuanian Sashes 1988).
Etnologijos raida atkūrus nepriklausomybę
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1990) etnologijos tyrimams imta taikyti šiuolaikines socialines teorijas, labiau plėtoti tarpdisciplininiai ryšiai. Vykdyti tipologiniai ir kartografiniai tradicinių verslų, amatų, kultūros istorijos tyrimai (L. Piškinaitė-Kazlauskienė Bitininkystė Lietuvoje. XVI a.–XX a. pirmoji pusė 1995, Žvejybos istorijos apybraižos 1998, V. Milius, J. G. Morkūnienė, I. Šidiškienė Amatas ir kūryba 1997). Įvairi metodologija leido tirti papročių struktūros kaitą (Ž. B. Šaknys Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje 1996, R. Paukštytė (Šaknienė) Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime 1999), etninius santykius ir etninių mažumų etnokultūrą (P. Kalnius Etniniai procesai Pietryčių Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje 1998, Lietuvos sentikiai. Duomenys ir tyrimai 1998, atsakingasis redaktorius V. Čiubrinskas), tradicinį verpimą ir pirštinių nėrimą analizuoti kaip lietuvių bei europinės kultūros dalį (I. R. Merkienė, M. Pautieniūtė-Banionienė Lietuvininkų pirštinės. Kultūrų kryžkelėje 1998, A. Čepaitienė Verpimas Lietuvoje. Liaudies kultūros likimas 2001), gilintis į tradicinę baldų ir juostų ornamentiką, ieškant simbolinių prasmių (E. Usačiovaitė Lietuvių liaudies ornamentai: Valstiečių baldų puošybos ir simbolikos bruožai 1998, V. Tumėnas Lietuvių tradicinių rinktinių juostų ornamentas 2002). Pasitelkus naująsias informacines technologijas parengta įprastinių ir elektroninių publikacijų pristatant tradicinės kultūros, ypač tekstilės, tyrimus (V. Savoniakaitė Audiniai kaimo kultūroje 1998, Kūryba ir tradicijos / Creative Work and Traditions 2002).
Parengta apibendrinamųjų studijų: Lietuvių etnografijos bruožai (1964, redaktorė A. Vyšniauskaitė), P. Dundulienė Lietuvių etnologija (1991), A. Vyšniauskaitė, R. Paukštytė, P. Kalnius Lietuvių šeima ir papročiai (1993), P. Dundulienė Senieji lietuvių šeimos papročiai (1999) bei istoriografinių veikalų: A. Vyšniauskaitė Lietuviai IX a.–XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose (1994), V. Milius Mokslo draugijos ir lietuvių etnografija (1993), Lietuvių etnologijos bibliografija (2001).
Leidžiama etnologijos konferencijų medžiaga Etnologiniai tyrinėjimai Lietuvoje (1999). Lietuvos istorijos institutas išleido devynių etnologinių monografijų ir studijų seriją Lietuvos etnologija (1996–2002; vyriausioji redaktorė I. R. Merkienė), nuo 2001 leidžiamas žurnalas Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos (vyriausiasis redaktorius V. Čiubrinskas).
Etnologų rengimas
1944–47 etnologus rengė Vilniaus universiteto Etnografijos katedra (vedėjas J. Baldžius), 1944–91 Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas (dėstė bei tyrimus vykdė P. Dundulienė). Nuo 1992 etnologijos studijos ir tyrimai atnaujinti Vytauto Didžiojo universitete, Etnologijos ir folkloristikos katedroje (iki 1997 vedėjas N. Vėlius, vėliau R. Apanavičius). Ji vienintelė Lietuvoje teikia visų pakopų etnologijos išsilavinimą. 1941–44 etnologijos tyrimus vykdė Lietuvos mokslų akademijos Etnologijos institutas, nuo 1945 Istorijos institutas (dabar Lietuvos istorijos institutas); Etnografijos sektoriui 1961–71 vadovavo A. Vyšniauskaitė, vėliau V. Morkūnas. Prie etnologijos tyrimų prisideda Lietuvos nacionalinio, Lietuvos liaudies buities, Šiaulių Aušros, M. K. Čiurlionio dailės ir kitų muziejų muziejininkai. Jie sistemina etnografinės medžiagos rinkinius, juos eksponuoja, rengia katalogus, konferencijas. Nuo 1991 Lietuvos nacionalinis muziejus leidžia tęstinį leidinį Etnografija.
Užsienio mokslininkų Lietuvos etnologiniai tyrimai
Lietuvos etnologinių tyrimų atliko ir užsienio mokslininkai. Lenkijos etnologai, 1924–39 dirbę Vilniaus universiteto Etnografijos katedroje, parengė etnografinių duomenų rinkimo programų, sukaupė etnografinės ir muziejinės medžiagos iš Vilniaus krašto, paskelbė apžvalginių (C. Baudouin de Courtenay Ehrenkreutzowa Jędrzejewiczowa Šiek tiek žinių ir pastebėjimų apie Vilniaus vaivadijos etnografiją / Kilka uwag i wiadomości o etnografji województwa Wileńskiego 1930) ir analitinių (M. Znamierowska-Prüfferowa Trakų ežerų žvejyba / Rybolówstwo jezior trockich 1930, Žvejyba Druskininkų apylinkėse / Rybolówstwo w okolicach Druskienik 1934) studijų. Rusų etnologas P. Kušneris-Knyševas tyrė Mažosios Lietuvos etnoistoriją (Etninės teritorijos ir etninės sienos / Ėtničeskie teritorii i ėtničeskie granicy 1951), švedų etnologas G. Ränkas – Baltijos šalių liaudies architektūrą (Valstietiškoji architektūra Baltijos regione / Die Bauernhausformen im baltischen Raum 1962). Vokietijoje tradicinės lietuvių pasaulėžiūros ir kaimo bendruomenės tyrimus skelbė G. Baueris ir M. Kleinas (Senoji Lietuva / Das alte Litauen 1998, G. Baueris Visuomenė ir pasaulėžiūra baltų tradicinėje aplinkoje / Gesellschaft und Weltbild im Baltischen Traditionmilieu 1972).
1835