etnomedicina

etnomedicna (etno… + medicina), kultūrinės antropologijos šakos – medicinos antropologijos – dalis, tirianti kurios nors etninės bendruomenės taikomus tradicinius gydymo būdus. Mokslinėje literatūroje jie dažniausiai skirstomi į racionalius ir maginius. Prie racionalių gydymo būdų priskiriami: kaimo vaistininkystė (vaistų gavimo, apdirbimo, laikymo ir naudojimo praktika), liaudies chirurgija (ligų gydymas mechaniškai, tai yra rankomis, instrumentais), gydymas gyvūnais (pvz., medicininėmis dėlėmis).

Maginiai gydymo būdai: užkalbėjimai (ligų prevencija bei jų gydymas taikant magines žodines formules), maginiai veiksmai (šlakstymas šventintu vandeniu, aprūkymas dūmais ir kita). Skirstymas yra sąlyginis – paprastai šie gydymo būdai praktikuojami kartu ir pačių etnomedicinos praktikų į atskiras grupes neskirstomi (liaudies medicina).

Pasaulyje

20 a. pirmoje pusėje etnomedicinos tyrimai Vakaruose (klasikinis pavyzdys – E. E. Evanso-Pritchardo Azandžių raganystė, pranašavimai ir burtai / Witchcraft, Oracles and Magic among the Azande 1937) buvo magijos ir mitologijos studijų dalis. 20 a. antroje pusėje susiklostė savarankiškos medicinos antropologijos bei etnomedicinos disciplinos.

Lietuvoje

Etnomedicinos tyrimų ištakos siekia 19 a. pabaigą. Pradininkas – J. Basanavičius. Būdamas profesionalus medikas, jis rinko, sistemino ir paskelbė medžiagos apie tradicinę lietuvių mediciną (knygoje „Medega“ mūsų tautiszkai vaistinykystei 1898).

2526