etnometodològija (etno… + metodologija), sociologijos kryptis, tirianti kasdienio gyvenimo organizavimo būdus. Tyrimui pasirenkamas empirinis atskaitos pagrindas – tam tikroje vietoje (čia) vykstanti procesinė tam tikro etninio darinio sąveika ir esamos grupės narių taikomi metodai. Etnometodologija teigia, kad stabili socialinė sąveika yra procesinis rezultatas, pasiekimas, įgyvendinimas. Etnometodologijai svarbus klausimas – kaip visa tai įgyvendinama. Tvarkinga socialinės tikrovės struktūra yra ne savaiminis nekintamas dydis, bet nagrinėjamų aiškinamųjų praktikų kaip savaiminių reiškinių įgyvendinimas. Etnometodologų (H. Garfinkelio, A. Cicourelio, P. McHugh ir kitų) teigimu, kiekvienas individas, pradėdamas sąveikauti su kitais, jau turi nuostatą, kaip ši sąveika turi vykti. Šias individų nuostatas formuoja normos ir reikalavimai, kurie skiriasi nuo bendrų, racionaliai vertinamų normų. Tai lemia etnometodologijos programinę nuostatą, kad racionali elgsena kyla iš paties elgesio. Socialinis pasaulis yra perteikiamas kaip tęstinis praktinio protavimo įgyvendinimas. H. Garfinkelio manymu, sociologijos pagrindinis uždavinys yra kasdienio gyvenimo racionalumo, kaip priešpriešos moksliniam racionalumui, išaiškinimas. H. Garfinkelis kritikuoja tradicinės sociologijos metodus, nes jais bandoma realų žmogaus gyvenimą įsprausti į standartines schemas. Etnometodologai, remdamiesi fenomenologijos nuorodomis į kasdienybės ar sveiko proto pasaulį, formuoja radikalią ir orginalią socialinio mąstymo koncepciją. Pasak jų, socialinio pasaulio prigimtį formuoja aiškūs ir numanomi visuomenės narių metodai, nusakantys tam tikrą spėjimą (regimybę) apie socialinę tvarką. H. Garfinkelis teigia, kad socialinę tvarką sukuria ne bendrosios vertybės ar interesai, bet numanomos praktikos formos, kurias žmonės pasitelkia reflektyviai kurdami socialinę tikrovę. Reflektyvus veiksnys pabrėžia, kad žmonės, pasitelkdami gestus ir žodžius, sąmoningai bando subrandinti nuoseklų tikrovės vaizdinį. Veikėjai organizuoja savo elgesį kaip struktūrizuojantį, pažįstamą ir tipišką vartodami indeksiškas išraiškas, todėl socialinė tvarka turi būti svarstoma tiriant, kaip žmonės aktualiai kuria tvarką, kurią jie perteikia tarsi savaime suprantamą dalyką, nes šie tvarkos kūrimo metodai yra tos pačios aplinkos, kurią jie organizuoja kaip dalykinę tvarką, dalis. Etnometodologijos koncepcijai būdinga visa apimančio reflektyvumo nuostata, ji teigia, kad pamatinį šio reiškinio foną sudaro save organizuojančių veikėjų veiksmų pobūdis ir įgyvendinamos praktikos formos, pagal kurias pavieniai asmenys ir grupės retrospektyviai ar prospektyviai kuria paaiškinamas dalykų būsenas. Aiškinimai yra būdai, kuriais veikėjai apibūdina, aprašo, įvertina ir kritikuoja specifines situacijas siekdami suteikti prasmę socialinei tikrovei. Plėtodamas nesuinteresuoto reflektyvumo koncepciją H. Garfinkelis pažymi, kad visuomenės narių aiškinimai savo racionaliais bruožais yra reflektyviai susiję su socialiai organizuotomis (bet ne individualiomis) jų vartojimo galimybėmis, todėl pagrindinis dėmesys sutelkiamas į praktinį veiksmą, praktinio atlikimo, racionalaus paaiškinimo galimybę. Aiškinimai yra sudedamoji dalis tos struktūros, kurią visuomenės nariai tik ketina aprašyti. Aiškinti naujus įvykius nariai gali tik atsižvelgdami į savo ankstesnius lūkesčius – normomis struktūrizuotą sveiką protą, todėl visi nauji objektai traktuojami kaip ankstesnio žinojimo indeksai. Indeksiškumas yra nuoseklaus, tolygaus norminės tvarkos funkcionavimo pagrindas. Etnometodologija tiria žmonių aiškinimus ir aiškinimo būdus, taigi apima ir kalbos analizę. Etnometodologai tiria metodus, kuriuos taiko ir kalbėtojas, ir klausytojas pateikdamas, priimdamas ar atmesdamas aiškinimus. H. Garfinkelio teigimu, socialinį solidarumą sukuria ne bendrosios vertybės ar interesai, bet numanomos praktikos formos, kuriomis žmonės reflektyviai kuria socialinę tikrovę. Šiuo požiūriu bendrąją prasmę subrandina abipusis socialinių taisyklių pripažinimas. Dėl šios priežasties socialiniai veiksmai negali būti perteikiami atskirai nuo socialinio konteksto. Reflektyvus veiksnys pabrėžia, kad žmonės gestais ir žodžiais sąmoningai bando subrandinti nuoseklų tikrovės vaizdinį. Socialinė tvarka turi būti suprantama tiriant, kaip žmonės iš tikrųjų kuria tvarką, kurią jie perteikia kaip savaime suprantamą dalyką, nes šie tvarkos kūrimo metodai yra tos pačios aplinkos, kurią jie organizuoja kaip dalykinę tvarką, dalis. Tikrovė negali egzistuoti dar prieš reflektyvius veiksmus, kurie ir kuria esamą socialinę tvarką. H. Garfinkelio tyrimai rodo, kad žmonės yra įgudę socialiniai veikėjai, aktyviai ir intensyviai kuriantys bendro socialinio ar objektyvaus pasaulio prasmę, kurią sudaro normos, vertybės, taisyklės, ištekliai ir kita. Visose sąveikos situacijose aiškinimais, nuostatomis, nuomonėmis, įsitikinimais žmonės sukuria sutarimo regimybę. Kurdami, keisdami ir pertvarkydami taisykles žmonės taiko metodus, kurie kiekvienu konkrečiu atveju reikalauja reflektyvumo gebėjimų. Socialiniams reiškiniams yra būdinga tam tikros atsitiktinės aplinkybės, kurios paneigia deterministinį socialinio pažinimo pobūdį. Socialinės tikrovės ypatumas – tai dirbtinis, socialiai organizuotas jos pagrindas. Socialiniai reiškiniai laikomi realiais tiek, kiek visuomenės nariai organizuoja savo veiklą interpretacinių, bendrai pripažįstamų, savaime suprantamų gyvenimo formų pagrindu. Etnometodologams svarbu tirti socialinių reiškinių prigimtį dar prieš tai, kai pastarieji reiškiniai įspraudžiami į deterministinį priežasties–padarinio veiklos tinklelį. Etnometodologijai pradžią davė H. Garfinkelio veikalas Etnometodologiniai tyrimai (Studies in Ethnomethodology 1967), jai susiformuoti turėjo įtakos A.Schützo fenomenologinės sociologijos, L. Wittgensteino lingvistinės filosofijos ir sociolingvisto N. Chomsky idėjos.
1610