etnonmai (etno… + gr. onyma – vardas), tautóvardžiai, tautų, genčių ir kitų etninių bendruomenių vardai. Vieni etnonimus laiko tikriniais žodžiais ir juos tiriančią mokslo šaką, vadinamą etnonimika, priskiria onomastikai, kiti – bendriniais. Dėl nevienodo požiūrio vienų (pvz., anglų, lenkų, olandų, prancūzų) etnonimai rašomi didžiąja raide, kitų (ispanų, lietuvių, rusų, suomių) – mažąja. Etnonimus kaupia bei doroja ne tik kalbininkai, bet neretai ir etnologai, istorikai ar kiti. Skiriami autoetnonimai, kuriais savo bendruomenę vadina patys jos nariai, ir aloetnonimai, vartojami kitų. Pvz., vokiečiai save vadina Deutsche(n), tą pavadinimą (savaip pakitusį) turi ir vienas kitas kaimynas (plg. olandų Duitser, švedų tysken), bet svetur labiau išplitę visai kitoniški vardai, plg. lietuvių vókietis, ‑čiai (rečiau tarmių vókis, ‑iai), latvių vācietis, ‑ši (vāci), prūsų *miks(a)s ar *miksīs (težinomas prieveiksmis mixkai ‘vokiškai’), prancūzų Allemand, anglų German, slavų *nemьcь (lenkų Niemiec, slovėnų Nemec, rusų немец ir kitų). Etnonimai, kaip ir lingvonimai (kalbų ir tarmių pavadinimai), dažniausiai artimi kraštų vardams, kartais nelengva susekti, kurie jų pirmesni. Baltų etnonimus tyrė K. Būga, J. Endzelīnas, V. Mažiulis, A. Salys, J. S. Otrębskis, V. Toporovas, A. Vanagas ir kiti.
2701
autoetnonimai; aloetnonimai