etnopsichològija (etno… +psichologija), tautõs psichològija, psichologijos šaka, tirianti etninės priklausomybės nulemtus psichikos reiškinius ir jų ypatybes. Etnopsichologija tematikos ir metodų požiūriu nėra vienalytė. Skiriama keletas etnopsichologijos tyrimų krypčių: vaikų socializacijos etninių ypatybių tyrimai (remiasi sociologija ir vaiko psichologija), lyginamieji psichofizikos, pažinimo procesų, emocinių išgyvenimų etninių ypatybių tyrimai (susiję su bendrąja psichologija), temperamento tipų, asmenybės bruožų ir kryptingumo lyginamoji analizė (taikomos bendrosios ir asmenybės psichologijos metodologinės priemonės), etninės sąmonės ir savimonės tyrimai (grindžiami socialinės psichologijos kintamaisiais – nuostatomis, stereotipais, grupiniu favoritizmu ir kita) ir kultūrologiniai tyrimai (siekiama pažinti tautinę kultūros simboliką bei jos vertę). Etnopsichologijos ištakos – 1860 vokiečių mokslininkų M. Lazaruso ir H. Steinthalio sukurta savarankiška mokslo šaka, vadinamoji tautų psichologija, kuri turėjo būti individualiosios psichologijos papildymas ir tąsa. Jie teigė, kad tautos dvasia – tam tikras uždaras darinys, išreiškiantis psichinį tos tautos individų panašumą – kartu yra ir jų savimonė; tautos dvasios turinį atskleidžia kalbos, dorovės, kultūros, mokslo, religijos ir kiti lyginamieji tyrimai. 20 amžiaus pradžioje šias mintis plėtojo ir iš dalies realizavo vokiečių psichologas W. Wundtas. Vėliau Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai etnopsichologiją susiejo su psichoanalizės teorija, tautinio charakterio ypatybes kildino iš vadinamosios bazinės asmenybės (ankstyvojo patyrimo nulemtų asmenybės savybių) ir modalinės asmenybės (dažniausių vienos arba kitos etninės grupės asmenybės savybių). 20 amžiaus pabaigoje etnopsichologijoje paplito tarpkultūriniai koreliaciniai tyrimai, kuriais buvo siekiama nustatyti bendrumus, tinkamus bet kurios kultūros individui. Išvadas mėginta daryti remiantis daugelio visuomenių, neretai atstovaujančių visiškai skirtingoms kultūroms, tyrimų duomenimis.
1358