etològija (gr. ethos – paprotys, įprotis + logos – mokslas), biopsichologijos ir zoopsichologijos kryptis, tirianti žmogaus ir gyvūnų elgseną natūraliomis gyvenimo sąlygomis. Apima fiksuotų veiksmų kompleksą (baigiamuosius stereotipinius ir paveldimus veiksmus bei veiksmų grandines), atpalaidavimo stimulus, arba relizerius (specifinius objektų požymius – formą, spalvą, judėjimą – aktyvinančius fiksuotų veiksmų kompleksą), įgimtuosius atpalaidavimo mechanizmus (atlieka blokatoriaus funkciją; relizeris pašalina blokadą ir taip atpalaiduoja fiksuotų veiksmų kompleksą), specifinę veikimo energiją (vidinę veiklą skatina reikmė, potraukis, motyvas) ir etogramą (elgesio stebėjimo suvestinę, arba schemą). Pirmasis biologijoje etologijos terminą mokslui apie organizmo ir aplinkos santykius pavadinti 1854 pavartojo prancūzų zoologas É. Geoffroy Saint-Hilaire’as. 1895 paleontologas L. Dollo (Belgija) suformulavo etologijos pagrindinius dėsnius (etogramą, instinktyvios elgsenos taksonominės reikšmės koncepciją). 20 amžiaus 4 dešimtmetyje etologija susiformavo kaip savarankiškas mokslas. Zoologai K. Lorenzas, K. von Frischas (Austrija), N. Tinbergenas (Nyderlandai) išskyrė etologijos pagrindinius tikslus: tirti gyvūnų elgseną filogenezėje ir ontogenezėje, nustatyti rūšies (populiacijos) ir individų elgsenos svarbą evoliucijoje prisitaikant prie aplinkos. 20 amžiuje etologija pradėta traktuoti kaip zoologijos ir biopsichologijos kryptis.
1868