vežimas (bronza, dramblio kaulas, 6 a. pr. Kr. antras ketvirtis, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
etrùskų dail
šokėjus vaizduojanti freska iš kapavietės Triklinijus Tarkvinijuose (apie 470 pr. Kr., Tarquinijos nacionalinis archeologijos muziejus)
Etruskų dailėje skiriami tie patys laikotarpiai, kaip ir architektūroje: orientalinis (8–7 a. pr. Kr.), archajinis (6–5 a. pr. Kr.), klasikinis (5–3 a. pr. Kr.) ir helenistinis (3–1 a. prieš Kristų). Ankstyviausi sienų tapybos pavyzdžiai yra iš 7 a. pr. Kr. (kapavietės Medžioklė ir žūklė, Leopardai, Triklinijus Tarkvinijuose). Sienų tapyba klestėjo 6 a. pr. Kr. (kapavietė Liūtės Tarkvinijuose). Kapaviečių frizuose vaizduotos puotos, linksmybės, medžioklė, žūklė, kovos, laidotuvių procesijos. Būdinga dekoratyvumas, dinamiška kompozicija, kanoniški profiliniai žmonių atvaizdai ir sąlyginės pozos, peizažų intarpai. Vyravo raudona, geltona, juoda, balta spalvos. 5–4 a. pr. Kr. tapyboje padidėjo Graikijos įtaka: plito realistinės tendencijos, atsisakyta peizažų. Helenizmo bruožai − sustiprėjęs dramatizmas, raiškos ekspresija ir vaizduojamų žmonių individualizavimas (kapavietė Skydai Tarkvinijuose, Trojos karo vaizdai kapavietėje François prie Vulcių) − tapyboje atsiskleidė 3 a. pr, Kr., vėliau nei kitose dailės šakose. 2–1 a. pr. Kr. kapaviečių tapyba beveik išnyko; jos meninis lygis sumenko.
Etruskų skulptūra buvo susijusi su architektūra ir laidojimo kultu. Ankstyviausi pavyzdžiai (8–7 a. pr. Kr.) – antefiksai, akroterijai, frizų reljefai, terakotinės šventyklų skulptūros – pagal stilių ir turinį panašūs į Rytų tautų (mėgta vaizduoti fantastines būtybes). 6 a. pr. Kr. skulptūros meistrais garsėjo Vejų miestas; čia kūrė skulptorius Vulka. 6–5 a. ir ypač 4 a. pr, Kr. skulptūros raidai įtaką darė graikų plastika: vaizdų ikonografija tapo sudėtingesnė, išryškėjo figūrų anatomija (Apolonas, Apolonas ir Hermis, Apolono šventyklos Vejuose frontonas, skulptorius Vulka), formos ekspresyvumas (Silenas ir menadė šventyklos Satirikume antefiksas).
sarkofagas (2 a. pr. Kr., Archeologijos muziejus Florencijoje)
3–1 a. pr. Kr. šventyklų dekoras atspindėjo helenistines tendencijas: būdinga formos įmantrumas ir vidinė įtampa (reljefai Scaccato šventykloje Senuosiuose Falerijuose). Mirusiųjų pelenai buvo laikomi antropomorfinėse urnose‑kanopose: iš pradžių molinėse, su žmogaus galvos pavidalo dangteliais (urnos‑kanopos iš Kluzijaus, apie 600 pr. Kr.), vėliau ir bronzinėse, akmeninėse, puoštose dangteliais su skulptūrinėmis grupėmis, vaizduojančiomis mirusįjį ir jo šeimos narius. Sarkofagai buvo daromi iš terakotos arba akmens, ant dangčio komponuojamos mirusiojo, sutuoktinių ar šeimos narių figūros – vaizduojamos frontaliai, pusiaugulomis ložėje sustingusiomis pozomis. Formos apibendrintos, veido išraiškos schematiškos, būdingas plokščias linijinis dekoras (sarkofagas su sutuoktinių pora iš Cerės, apie 520 prieš Kristų).
Kartu su šventyklų terakotinėmis statulomis plito votinės molinės, akmeninės ir bronzinės skulptūros, kurioms būdinga išilgintos proporcijos, netaisyklinga kūno plastika. Etruskai buvo ištobulinę metalo, ypač bronzos, apdorojimą. 7–6 a. pr. Kr. klestėjo aukso dirbinių gamyba. Gaminta bulės (medalionai), savitų formų auskarai, segės, puošnios diržų sagtys. 5–4 a. pr. Kr. bronzos gaminiais garsėjo Kluzijus, Peruzija, Prenestė. Iš bronzos, rečiau sidabro lietos skulptūros (bronzinė Kapitolijaus vilkė, 5 a. pr. Kr.), smulkioji plastika, trikojai stovai, kandeliabrai, cistos (tualeto reikmenų dėžutės), šviestuvai, rankiniai veidrodėliai su raižytais piešiniais kitoje pusėje, ginklai, papuošalai. Juvelyrikos dekore atsispindėjo Rytų įtaka: dažni fantastinių būtybių, plėšriųjų žvėrių motyvai. 7–4 a. plėtota juodoji (kartais raudonoji) keramika bucchero (centras Kluzijus), išplėtota iš grubių, primityvių formų lipdytų, vėliau žiestų indų impasto. Dekoruotos keramikos raidai nuo 7 a. pr. Kr. įtaką darė graikų keramika ir savitai atkartota graikų vazų tapyba; skiriami jos stiliai: etruskų‑korintinis (7–6 a. pr. Kr.), juodafigūris (6 a.–5 a. pr. Kr. pirma pusė), raudonfigūris (5 a. antra pusė–4 a. pr. Kr.), tapybos juodu laku ir reljefinis (3–2 a. pr. Kr.); pastarasis stilius plėtotas ir Romos laikotarpiu.
Tarkvinijų ir Cerės nekropoliai – pasaulio paveldo vertybės (nuo 2004).
2972
L: W. V. Harris Rome in Etruria and Umbria Oxford 1971; A. Boëthius Etruscan and Early Roman Architecture Harmondsworth 1978; O. J. Brendel Etruscan Art Harmondsworth 1978; S. Steingräber Etruscan Painting New York 1985.
papuošalų komplektas (auksas, stiklas, kalnų krištolas, agatas, karneolis, 5 a. pr. Kr. pradžia, Metropolitano meno muziejus Niujorke)