etrùskų kalbà paprastai skiriama prie azijanitų kalbų (kilmė neišaiškinta).
Paplitimas
Vidurio Italijos (Etrūrija, dabar Toskana) senovės gyventojų etruskų kalba. Vartota Apeninų pusiasalyje iki 1 a. (išstūmė lotynų kalba), religinių bendruomenių – iki 5 a. (krikščionybės įsigalėjimo).
Istorija
Etruskų kalbos giminystė su kitomis kalbomis neaiški. Siejama (V. Georgijevas) ir su indoeuropiečių kalbų šeimos anatolų grupe. Išliko 7 a. pr. Kr.–1 a. po Kr. apie 11 000 įrašų (ant kapų sienų, antkapių, urnų, skulptūrų), apie 60 glosų antikos autorių veikaluose, vietovardžių. Etruskų raštas lengvai skaitomas, bet tekstai beveik nesuprantami (iššifruota ~200 žodžių); nedaug padėjo ir ilgesni įrašai – Zagrebo mumijos drobulės 340 eilučių, auksinės plokštelės su tekstais finikiečių ir etruskų kalbomis.
Gramatinės ypatybės
Iš turimų duomenų nustatyta tam tikra etruskų kalbos gramatinė sandara. Iš 20 fonemų buvo 4 balsiai (a, e, i, u; balsis o buvo sutapęs su u) ir 16 priebalsių, t. p. dvibalsių. Kirtis pastovus pirmame skiemenyje, todėl nekirčiuotų skiemenų balsiai ilgainiui sutrumpėjo arba išnyko. Turėjo 2 gimines, 2 skaičius, įvairias funkcijas atliekančių afiksų (manoma, fleksinėms kalboms būdingų gramatinių kategorijų nebuvo). Kai kurios sintaksės konstrukcijos panašios į lotynų kalbos. Yra leksikos skolinių iš graikų, anatolų kalbų. Kai kurie etruskų kalbos žodžiai per lotynų kalbą pateko į kitas indoeuropiečių kalbas.
2703