Eucharstija (gr. eucharistia – dėkojimas), Švenčiáusiasis Sakrameñtas, vienas sakramentų. Jį švenčiant per Mišias Jėzus Kristus duonos ir vyno pavidalais aukojasi Bažnyčios nariams atiduodamas save kaip dvasinį maistą.
Eucharistijai naudojama nerauginta kviečių duona (Rytų Bažnyčioje – rauginta, prosfora) ir vynuogių vynas. Mišiose per Eucharistijos įsteigimo atpasakojimą (konsekraciją) įvyksta transsubstanciacija – duona ir vynas perkeičiami į Jėzaus Kristaus kūną ir kraują; Protestantų Bažnyčiose tai traktuojama kaip Jėzaus Kristaus Paskutinės vakarienės prisiminimas (Eucharistija vadinama Šventąja vakariene ir Viešpaties vakariene).
Eucharistija yra įsteigta Jėzaus Kristaus per Paskutinę vakarienę įamžinti jo atperkamąją auką ant kryžiaus ir minėti jo prisikėlimą (Mt 26, 26–29; Mk 14, 22–25; Lk 22, 15–20). Eucharistija traktuojama kaip Jėzaus Kristaus meilės sakramentas, žmonių vienybės su Jėzumi Kristumi ir tarpusavyje ženklas.
Apd 20, 7–11; 1 Kor 11, 20–25 pasakojama, kad apaštalų laikais krikščionys rinkdavosi privačiuose namuose, klausydavo apaštalo mokymo ir švęsdavo Eucharistiją (ją vadino duonos laužymu, Viešpaties vakariene); švenčiant Eucharistiją būdavo pakartojamos Jėzaus Kristaus atliktos apeigos (jas naudojo žydai per Paschos vakarienę) – kalbėta skirtingos duonos ir vyno laiminimo maldos (netrukus tapo viena malda).
Apie pirmųjų krikščionių paprotį švęsti Eucharistiją minima Plinijaus Jaunesniojo laiške (112) imperatoriui Trajanui, iš krikščioniškų raštų apie Eucharistiją rašoma Didachėje, Justino Kankinio, Polikarpo Smirniečio ir kitų autorių veikaluose. Iš 3 a. yra liudijimas, kad Mišios buvo švenčiamos katakombose ant kankinių kapų. 4 a. pabaigoje Eucharistijos apeigos pradėjo plėtotis, ėmė ryškėti Eucharistijos šventimo skirtumai įvairiose šalyse; pradėta sudaryti liturgines knygas, kurti Eucharistijos maldas ir giesmes, Eucharistijos garbinimo literatūrinius tekstus ir sudarinėti jų rinkinius. 9 a. vienuolynuose kilo ginčas dėl Eucharistijos – vieni teigė realų Jėzaus Kristaus buvimą duonos ir vyno pavidalais, kiti – simbolišką (ši nuomonė nebuvo priimta), 11 a. ginčą tęsė Berengaras Tūrietis teigdamas, kad duonos ir vyno substancija tik simbolizuoja Jėzaus Kristaus kūną ir kraują. Laterano IV susirinkime (1215) įtvirtintas transsubstanciacijos terminas, nusakantis duonos ir vyno tapimą Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju. Plėtojosi teologinis mokymas apie Eucharistiją.
Eucharistijos įsteigimas (dailininkas Justas iš Gento, 1474, Marchės nacionalinė galerija Dožų rūmuose Urbino, Italija)
16 a. prasidėjus reformacijai ginčai dėl Eucharistijos vėl atsinaujino. Tridento susirinkime (1545–63) įsteigta Šventųjų ritų kongregacija, paskelbtas dekretas (Decretum de sanctissima Eucharistia); 1570 popiežius Pijus V patvirtino Romos mišiolą, privalomą visiems katalikams.
20 a. pradžioje išplito liturginio atsinaujinimo judėjimas. Vatikano II susirinkime (1962–65) sugrįžta prie ankstyvosios krikščionybės Eucharistijos šventimo tradicijų. Popiežius Jonas Paulius II apie Bažnyčios santykį su Eucharistija paskelbė encikliką Ecclesia de Eucharistia (2003).
2709