Euròpos Bendrijà, EB, iki 1992 Euròpos ekonòminė bendrijà, EEB, regioninė Europos tarpvyriausybinė organizacija.
Narės, tikslas
Iki 1992 Maastrichto sutarties Europos Bendrija buvo vadinama Europos ekonomine bendrija. Europos Bendrijos narės buvo (2007) Airija, Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Didžioji Britanija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Vengrija, Vokietija. Tikslas – sukurti šių šalių teritorijoje Bendrąją rinką bei Ekonominę ir pinigų sąjungą, muitų sąjungą ir vykdyti bendrą politiką prekybos, žemės ūkio, žuvininkystės, transporto, socialinėje, aplinkos apsaugos ir kitose srityse, panaikinti kliūtis laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui tarp Europos Bendrijos valstybių narių. Bendrijoje buvo draudžiami muito mokesčiai, prekių importo bei eksporto kiekybiniai ribojimai ir kitos kliūtys, varžančios laisvą prekių judėjimą.
Pagrindinės institucijos
Europos Bendrijos pagrindinės institucijos: Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija, Europos Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai. Europos Bendrijos institucijų priimami teisės aktai (reglamentai, direktyvos, sprendimai) buvo privalomi valstybėms narėms bei jų nacionalinių teisės sistemų subjektams.
Europos Bendrijos įkūrimas
Europos Bendrija buvo įsteigta pagal Nyderlandų užsienio reikalų ministro J. W. Beyeno pasiūlytą planą. 1951 pasirašius Europos anglių ir plieno bendrijos ir 1952 Europos gynybos bendrijos steigimo sutartis buvo rengiamas planas šias bendrijas sujungti į vieną Europos politinę bendriją. Iškelta idėja išplėsti šios Bendrijos kompetenciją ir ekonomikos srityje, įsteigti muitų sąjungą ir bendrąją rinką. 1956 Venecijoje Belgijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministrų konferencija pritarė J. W. Beyeno siūlymui kurti bendrąją rinką ir nutarė tam tikslui įsteigti bendriją. Derybos dėl Europos Bendrijos steigimo buvo sudėtingos, nes ne visos valstybės norėjo atidaryti sienas laisvai prekybai ir konkurencijai.
Europos Bendrija įsteigta 1957 Belgijai, Italijai, Liuksemburgui, Nyderlandams, Prancūzijai ir Vokietijos Federacinei Respublikai pasirašius Romos sutartį. Sutarties preambulėje buvo pažymėta, kad Bendrija padės kurti vis glaudesnės Europos tautų sąjungos pagrindus. Sutartyje išdėstyti bendrosios rinkos pagrindiniai principai: keturios laisvės (laisvas prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimas), muitų sąjunga, bendrasis išorinis muitų tarifas ir bendrosios politikos, kurią vykdys Europos Bendrija, įvairios sritys. Institucinė struktūra buvo perimta iš Europos anglių ir plieno bendrijos; sumažinti Europos Bendrijos Komisijos ir padidinti Europos Bendrijos Tarybos įgaliojimai. Aktualiausias Bendrijos uždavinys buvo įsteigti muitų sąjungą. 1968 (11 mėnesių anksčiau nei planuota) nustatyti muitų tarifai tarp valstybių narių. Romos sutarties iškeltų tikslų konkurencijos socialinėje, transporto, regioninių skirtumų mažinimo politikos srityse siekti buvo daug sunkiau. Juos reikėjo sukonkretinti ir išreikšti pakankamai aiškiomis priemonėmis, kurioms turėjo pritarti visos Europos Bendrijos valstybės narės. Geriausiai sekėsi plėtoti bendrą žemės ūkio politiką. Jos tikslas buvo kiekvienos valstybės nacionalinę žemės ūkio politiką, muitų, kvotų, minimalių supirkimo kainų sistemas pakeisti visoje Bendrijoje veikiančia bendra sistema.
Europos Bendrijos plėtra
20 amžiaus 7 dešimtmetyje iškilo Bendrijos plėtros klausimas, kai Didžioji Britanija pakeitė savo neigiamą nuostatą Bendrijos atžvilgiu ir pareiškė pageidaujanti tapti jos nare. Kartu dėl narystės kreipėsi ir ekonomiškai su ja susijusios Airija, Danija ir Norvegija. Derybos dėl stojimo prasidėjo 1961, tačiau 1963 buvo nutrauktos, Prancūzijos prezidentui Ch. de Gaulle’iui pareiškus, kad Didžioji Britanija dar nėra pasirengusi tapti Bendrijos nare. Jis t. p. prieštaravo strateginei Didžiosios Britanijos priklausomybei nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, nes, jo manymu, tai galėjo trukdyti politinei Bendrijos plėtotei. Dėl tos pačios priežasties Charlesʼis de Gaulle’is 1967 vetavo ir antrąją Didžiosios Britanijos narystės paraišką. Tik 1969 Charlesʼiui de Gaulle’iui atsistatydinus iš prezidento posto ir jį pakeitus G. Pompidou derybos buvo atnaujintos. Georgesʼas Pompidou iškėlė sąlygą, kad plėtra vyktų atsižvelgiant į integracijos gilinimą bei baigimą.
1969 Hagoje nuspręsta parengti 2 naujus integracijos gilinimo projektus. Pirmasis buvo Europos ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo planas, antrasis numatė pradėti koordinuoti Bendrijos valstybių užsienio politiką (transformuoti organizaciją į politinę sąjungą – Europos Sąjungą). 1973 sėkmingai pasibaigus deryboms ir Didžiajai Britanijai, Airijai ir Danijai tapus Bendrijos narėmis (Norvegijai nepavyko susitarti dėl narystės salygų), pirmoji plėtros banga buvo baigta.
20 amžiaus 8 dešimtmečio pradžioje Bendrijos valstybėse narėse pradėjo lėtėti 7 dešimtmečiui būdinga sparti ekonomikos plėtra, pradėjo didėti infliacija, nedarbas. 1973 prasidėjus arabų valstybių ir Izraelio karui daugelis naftą eksportuojančių arabų šalių paskelbė nutraukiančios naftos tiekimą Vakarų Europai, dėl to naftos kainos patrigubėjo. Europos Bendrijos valstybių narių vyriausybės spręsdamos susidariusią problemą, ėmėsi individualių veiksmų, todėl sumažėjo Europos Bendrijos valstybių solidarumas. Bendrijos valstybių narių planai sukurti Europos ekonominę ir pinigų sąjungą bei Europos Sąjungą buvo atidėti neapibrėžtam laikui.
1974 Prancūzijos prezidento V. Giscard’o d’Estaing’o iniciatyva buvo priimtas sprendimas reguliariai, 3 kartus per metus, rengti Europos Bendrijos valstybių vadovų susitikimus, kuriuose būtų svarstomi Bendrijos raidos reikalai; tai atvėrė kelią tiesioginiam vadovų bendravimui ir susitarimams. Prie sėkmingos Bendrijos raidos prisidėjo 1977–81 Europos Bendrijos Komisijai vadovavęs R. Jenkinsas. Per ketverius jo kadencijos metus baigtos derybos dėl Graikijos stojimo į Bendriją ir pradėtos derybos dėl narystės su Ispanija bei Portugalija (į Europos Bendriją įstojo 1985). Didžiausias laimėjimas buvo jo iniciatyva 1979 03 pradėjusi veikti Europos pinigų sistema, kuri susiejo Europos Bendrijos valstybių valiutas ir apribojo jų vertės tarpusavio svyravimus. Ši sistema turėjo padėti sukurti Bendrijoje santykinę pinigų stabilumo zoną, sumažinti infliaciją ir sudaryti prielaidas ekonomikai atsigauti.
Kitas svarbus Bendrijos raidos impulsas – 1979 įvykę pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento (buvusi iš Europos Bendrijos deleguotų atstovų sudaryta Europos Bendrijos Asamblėja) rinkimai. Naujasis Europos Parlamentas ėmėsi rengti Europos Bendrijos reformos projektą ir 1984 plenariniame posėdyje balsų dauguma buvo patvirtintas Europos Sąjungos sutarties projektas. Europos Bendrijos raidą gerokai komplikavo užsitęsęs nesutarimas dėl Didžiosios Britanijos įmokų į Europos Bendrijos biudžetą dydžio. Didžioji Britanija pagal nustatytas taisykles turėjo įmokėti į Europos Bendrijos biudžetą daugiau pinigų negu jai grįždavo per įvairias Bendrijos politikos sritis, pirmiausia per bendrą žemės ūkio politiką, nes Didžiojoje Britanijoje fermerių buvo palyginti nedaug. Todėl Didžiajai Britanijai tekdavo kasmet iš naujo išsiderėti, kad dalis pinigų būtų grąžinta į Didžiosios Britanijos biudžetą. 1984 ši problema buvo išspręsta – suderintas Didžiosios Britanijos dalies pinigų grąžinimo mechanizmas.
Bendrosios rinkos programos atsiradimas
20 amžiaus 8 dešimtmečio pabaigoje ėmė vis labiau ryškėti ekonominis ir technologinis Vakarų Europos atsilikimas nuo Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, tai iš dalies lėmė bendrosios rinkos programos atsiradimą. Buvo parengta bendrosios rinkos programa ir jos įgyvendinimo planas. Europos Komisija pritariant Europos Bendrijos valstybių vadovams ėmėsi iniciatyvos užmegzti ryšius su Europos valstybių pramonininkais ir remti mokslinių tyrimų bei technologijų plėtros projektus, kuriuose dalyvavo iš karto kelių Europos Bendrijos valstybių mokslinių tyrimų centrai ir pramonės įmonės. Europos integracijos procese pradėjo veikti net kelios svarbios Bendrijos finansuojamos technologijų plėtros programos, kurios tapo svarbiausia, kartais lemiama, Europos bendrovių, kurios vijosi Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų bendroves, pažangos prielaida.
1985 parengta Baltoji knyga, kurioje išdėstyta, ką būtina padaryti, kad Bendrijoje prekės, paslaugos, asmenys ir kapitalas galėtų laisvai judėti. Europos Bendrijos valstybių tarpusavio prekyboje buvo panaikinti muitai bei kvotos, veikė muitų sąjunga, nustatytas bendrasis išorinis muitų tarifas ne Europos Bendrijos valstybių prekėms. Prekybą varžančius muitų tarifus buvo lengva nustatyti ir pašalinti, tačiau daug sunkiau buvo aptikti ir pašalinti vadinamąsias netarifines kliūtis. Baltojoje knygoje jos suskirstytos į 3 grupes: fizinės (pasienio kontrolė vykstant ar vežant prekes į kitą Europos Bendrijos valstybę), techninės (skirtingi gaminių techniniai ir saugos standartai) ir fiskalinės (skirtingos mokesčių sistemos). Baltojoje knygoje numatyta, kad netarifinių kliūčių šalinimo pagrindinė priemonė turėtų būti suderinti ir visoje Bendrijoje galiojantys teisės aktai. Reikėjo įgyvendinti beveik 300 teisinių priemonių, todėl baigti visą programą buvo numatyta iki 1992 pabaigos. Vėliau ši programa pavadinta Europa 1992.
1985 Milane įvyko tarpvyriausybinė konferencija, kurioje Europos Bendrijos valstybių vadovai parengė naują Europos Bendrijos valstybių sutartį – Vieningos Europos aktą (pasirašytas 1986, įsigaliojo 1987). Jame buvo įrašytas Europos Bendrijos valstybių įsipareigojimas iki 1992 12 31 įgyvendinti bendrosios rinkos programą, Bendrijos kompetencijai priskirtos naujos veiklos sritys (regioninė, aplinkos apsaugos, mokslo ir tyrimų politika). Pradėjus vykdyti programą Europa 1992 Europos Komisija nusprendė atgaivinti 7 dešimtmečio pabaigoje iškeltą ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo idėją. 1989 Madride Europos Komisijos pirmininkas J. Delors’as Europos Viršūnių Tarybai pateikė naują planą, kaip 3 etapais vykdant Europos Bendrijos valstybių ekonominės politikos konvergenciją ir įsteigus Europos centrinį banką būtų galima Europos Bendrijos valstybėse įvesti bendrą valiutą, nes laisvą prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimą labiausiai trukdė valstybių narių ekonominės politikos skirtumai ir skirtingi pinigai.
Šaltojo karo pabaiga bei Rytų ir Vidurio Europos valstybėse atkurta demokratinė santvarka pakeitė Europos Bendrijos planus. Vokietijos susivienijimas 1990 tapo ypač svarbiu politiniu veiksniu (pasikeitė geopolitinė situacija), kuris paskatino esmines Europos Bendrijos permainas – Vokietija tapo didžiausia Europos valstybe (neskaitant Rusijos). Buvo nuspręsta įtvirtinti politinę Europos Bendrijos valstybių sąjungą. 1992 valstybės narės pasirašė Maastrichto sutartį. 1993 jai įsigaliojus buvo išplėsta Bendrijos kompetencija ir ji tapo sudedamąja platesnio Europos Sąjungos valstybių bendradarbiavimo dalimi. 2009 12 01 įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Europos Sąjunga pakeitė Europos Bendriją perimdama jos teises ir pareigas.
Europos Sąjunga
2922