Euròpos gamtà
Europos gamtinis žemėlapis
Krantai
Europos kranto linijos (be salų) ilgis apie 38 000 kilometrų. Krantų raidai didžiausią įtaką turėjo bangavimo, potvynių bei atoslūgių ir jūrų ingresijų bei regresijų procesai, t. p. pleistoceno ledynų veikla (Šiaurės Europoje). Skandinavijos pusiasalio šiauriniai ir vakariniai krantai, Didžiosios Britanijos salos šiaurės vakariniai, Airijos vakariniai, Islandijos, Špicbergeno salų krantai – fjordiniai, Skandinavijos pusiasalio rytiniai krantai – fjerdiniai ir šcheriniai, Jutlandijos pusiasalio, Danijos salų – fjerdiniai, Baltijos jūros pietinių ir rytinių krantų dalis, Krymo rytiniai krantai – lagūniniai (nuo jūrų skiria nerijos).
Juodosios jūros šiaurės vakariniai, Šiaurės jūros pietiniai krantai – limaniniai, Apeninų pusiasalio vakariniai – abraziniai, akumuliaciniai ir tomboliniai (nerijos jungia krantus su salomis), Šiaurės jūros bei Biskajos įlankos rytiniai ir Pirėnų pusiasalio vakariniai krantai – vatiniai, Adrijos jūros šiauriniai, Juodosios jūros vakariniai – deltiniai, Biskajos įlankos pietrytiniai krantai išlyginti (akumuliaciniai), Bretanės pusiasalio vakariniai, Pirėnų pusiasalio šiaurės vakariniai, Sardinijos rytiniai, Peloponeso pusiasalio, Korsikos krantai – riasiniai, Adrijos jūros rytiniai – dalmatiškieji, Liparų, Azorų, Farerų salų, Jan Mayeno salos krantai – krateriniai (susidarę jūrai apsėmus kraterius); Šiaurės jūros pietiniai krantai (Nyderlandai) labai pakitę dėl ūkinės veiklos.
Portugalijos pakrantė
Tjeldsundʼo fjordas (Norvegija)
šcherinis krantas (Švedijos vakarinė pakrantė)
Baltijos jūros pakrantė (Suomijos įlanka)
Reljefas
Europos paviršiaus vidutinis aukštis apie 300 metrų. Vyrauja mažiau kaip 300 m aukščio lygumos, apie 20 % paviršiaus sudaro 300–1000 m, 6 % – daugiau kaip 1000 m aukščio sritys. Didžiausias aukštis 5642 m (Elbruso kalnas Kaukaze); kai Europos ir Azijos riba traktuojama kitaip (visas Kaukazas priskiriamas Azijai), aukščiausia viršūne laikomas Monblanas (4808 m). Žemiausia Europos vieta (28 m žemiau jūros lygio) – Kaspijos jūros pakrantė.
Lygumos apima beveik visą Rytų Europą (Rytų Europos lyguma), nusidriekia pajūriais per Vakarų ir Vidurinę Europą (Vidurio Europos lyguma), Jutlandijos pusiasalį, Skandinavijos pusiasalio pietinę ir rytinę dalį, Suomiją, Kolos pusiasalį. Skandinavijos bei Kolos pusiasalių ir Suomijos cokolinės lygumos 100–150 m absoliučiojo aukščio; jose daug tektoninių įdubų, moreninių kalvagūbrių (Salpausselkä, Suomenselkä), ozų, keimų, ežerų, tektoninių pakilumų, sudarančių aukštumas (Smålandas, Maanselkä, Keivai, Chibinai). Skandinavijos kalnuose vyrauja fjeldai – masyvai plokščiomis viršūnėmis, suskaidyti gilių trogų; gausu ledynų egzaracijos formų.
moreninių aukštumų kraštovaizdis (Kernavė, Lietuva)
Rytų Europos lygumoje yra moreninių, fliuvioglacialinių, limnoglacialinių, sluoksniuotų ir akumuliacinių lygumų (vidutinis aukštis 170 m), tipiškų žemumų (Pečioros žemuma, Padnieprės žemuma, Polesės žemuma, Okos–Dono lyguma, Pakaspijo žemuma, Juodosios jūros pakrančių) ir palyginti neaukštų (300–400 m) aukštumų (Baltarusijos, Valdajaus aukštuma, Vidurio Rusijos aukštuma, Pavolgio aukštuma, Bugulmos–Belebėjaus, Voluinės–Podolės). Baltijos pajūrio lygumas įvairina moreninės aukštumos: Baltijos aukštumos, Žemaičių aukštuma, Vidžemės aukštuma, Otepää aukštuma, Haanjos aukštuma. Kai kurios Europos lygumos (Reino aukštupio, Dunojaus vidurupio lyguma, Dunojaus žemupio lyguma, Po lyguma, Andalūzijos, Garonos žemuma) įsiterpusios tarp kalnų. Pietų Europoje lygumų yra tik pajūriais.
Europos vakaruose ir viduryje į pietus nuo lygumų juostos eina aukštumų ir vidutinio aukščio kalnų juosta, kurią sudaro Ardėnai, Reino Skalūniniai kalnai, Harzas, Tiuringijos Miškas, Rūdiniai kalnai, Sudetai, Čekijos masyvas, Bavarijos Miškas, Frankonijos Albas, Vogėzai, Centrinis Masyvas, Armorikos aukštuma. Šie kalnai suskaidyti tektoninių lūžių, daug horstų, grabenų, kuestinių lygumų, užgesusių ugnikalnių kūgių, daug denudacinių, erozinių, karstinių formų.
Į pietus nuo šios juostos yra aukščiausių kalnų juosta: Vidurio Europoje – Alpės, Karpatai (didžiausias aukštis 2655 m, Gerlacho kalnas), Pietų Europoje – Balkanų kalnai, Rilos, Rodopų, Pindo kalnai, Dinarų kalnynas, Apeninų, Pirėnų, Andalūzijos kalnai. Aukščiausios viršūnės – lentelėje. Kalnų reljefo formos ledyninės, erozinės, karstinės. Tarp kalnagūbrių yra sluoksniuotų ir akumuliacinių lygumų bei plynaukščių, susidariusių tektoninėse tarpukalnių ir priekalnių įdubose. Tarp Europos ir Azijos esantys Uralo kalnai yra vidutinio aukščio (didžiausias aukštis 1895 m, Narodos kalnas), suskaidyti išilginių ir skersinių slėnių, kupoliškomis ir plokščiomis viršūnėmis, lėkštais šlaitais; Poliariniame Urale yra ledyninių reljefo formų ir nedidelių ledynų.
Aukštųjų Tatrų kraštovaizdis (netoli Zakopanės, Lenkija)
Europos salų paviršius daugiausia kalnuotas; Islandijos paviršiaus didžiausias aukštis 2119 m, Didžiosios Britanijos – 1343 m, Airijos –1041 m, Sardinijos – 1834 m, Korsikos – 2706 m, Sicilijos – 3323 m, Kretos – 2456 metrai. Europoje yra veikiančių ugnikalnių: Vezuvijus, Etna, Stromboli, Vulcano, Hekla, Laki.
1
Europos reljefas susidarė dėl ilgai trukusio proceso, kurio pradžioje – prekambre – formavosi Rytų Europos platforma, Baltijos skydas. Šios struktūros apima Rytų Europos ir dalį Šiaurės Europos. Vėlesniais geologiniais laikotarpiais prie jų pradėjo šlietis kitos struktūros. Baikalinės kalnodaros laikotarpiu raukšlėjosi Pečioros lyguma, kaledoninės kalnodaros laikotarpiu – Skandinavijos kalnai, Didžiosios Britanijos šiaurinė dalis (Kaledonijos kalnai ir Grampiano kalnai), Airijos šiaurinė dalis.
Per hercininę kalnodarą susiraukšlėjo Uralo kalnai, Doneco kalvagūbris, Mažosios Lenkijos aukštuma, Sudetai, Čekijos masyvas, Harzas, Reino Skalūniniai kalnai, Ardėnai, Centrinis Masyvas, Armorikos aukštuma, Didžiosios Britanijos ir Airijos pietinės dalys, Kastilijos Meseta.
Pirėnai (Ispanija)
Europos reljefo pagrindiniai bruožai formavosi per alpinę kalnodarą. Tuo metu susiraukšlėjo aukščiausių kalnų grandinės: Didysis Kaukazas, Alpės, Karpatai, Balkanų kalnai, Dinarų kalnynas, Pindo kalnai, Apeninai, Pirėnai, Andalūzijos kalnai, Peloponeso pusiasalio kalnagūbriai, Krymo kalnai, Viduržemio jūros salų kalnai. Senesnieji (kaledoniniai ir hercininiai) kalnai, kurie iki tol jau buvo labai denuduoti, susiskaidė, jų blokai kai kur iškilo, virto neaukštais luistikalniais arba aukštumomis. Greta jaunų kalnų grandinių susidarė tektoninės įdubos, kuriose klostėsi kalnų irimo produktai ir susidarė plačios aliuvinės žemumos (Andalūzijos, Ronos, Lombardijos, Vengrijos). Kai kuriuose kalnuose (pvz., Dinarų kalnyne) formavosi karstinis reljefas. Vyko vulkanizmas; vulkaninių formų yra Centriniame ir Čekijos masyvuose, Vokietijos kalnuose, Britų salų pietvakariuose, Karpatuose, kai kuriose Alpių dalyse, Apeninuose, Rodopuose, Sardinijoje, Sicilijoje, Islandijoje, Kikladų, Liparų salose.
Europos reljefui didelę įtaką turėjo pleistoceno ledynų veikla. Didžiausių apledėjimų centrai buvo Skandinavijos ir Uralo šiaurėje, mažesni – Didžiosios Britanijos saloje (Škotijoje).
Ledynų didžiausio paplitimo riba ėjo per Europos vidurį (iki Čekijos masyvo, Karpatų, Vidurinės Rusijos aukštumų, Pavolgio), ledynų liežuviai įsiterpė į Padnieprės ir Okos–Dono žemumą, rytuose apėmė Šiaurės ir Vidurinio Uralą. Paskutinio ledynmečio (pasibaigusio maždaug prieš 10 000 m.) ledynai apėmė Jutlandiją, Baltijos pietinį pajūrį, Rytų Europos lygumos šiaurės rytinę dalį; apledėjimo židinių buvo Šiaurės Urale, Islandijoje, Škotijos, Airijos šiaurėje, Europos aukščiausiuose kalnuose (didžiausi – Alpėse), iš kurių ledynai slinko į papėdes. Paskutinio apledėjimo paliestose srityse liko ledyninių reljefo formų: lygumose – moreninių aukštumų bei žemumų, kalvų, keimų, ozų, drumlinų, ledyninių ežerų, zandrų, proslėnių, kalnuose – karų, mutonų, trogų, kabančiųjų slėnių, nunatakų, karlingų. Ledynmečiams pasibaigus Europos makroreljefas palyginti mažai kito; svarbiausi pokyčiai – Baltijos jūros, kuriai susiformavus susidarė Skandinavijos pusiasalis.
Mer Du Glace ledyno trogas (Prancūzija)
Nemažą įtaką reljefui turėjo ir tebeturi karstiniai procesai. Karstinės sritys užima apie 15 % Europos paviršiaus. Daugiausia jų Pirėnų, Kantabrijos kalnuose, Centriniame Masyve, Juros kalnuose, Alpėse, Karsto plynaukštėje (Slovėnija), Karpatuose, Balkanų pusiasalyje, Apeninuose, yra Rytų Europos lygumoje, Voluinės aukštumoje. Karstinėms sritims būdinga karės, dubės, įgriuvos, poljės, požeminės upės, urvai, jūros pakrančių grotos. Europoje yra daugiau kaip 180 000 urvų (didžiausi: Optimistų urvas, Postojnos urvas, Höllocho urvas, Septynių Eržilų urvynas, Ežerų; giliausi: Lamprechtsofeno, Mirolda, Jeano Bernard’o).
3021
Geologinė sandara
Europa yra Eurazijos tektoninės plokštės dalis. Išskiriama Rytų Europos platforma ir jaunesnių fanerozojaus kalnodarų sritys (tektoninis žemėlapis). Rytų Europos platforma – senasis Europos branduolys (jos kristalinis pamatas yra archėjaus–ankstyvojo paleozojaus laikotarpio).
Šiaurės vakaruose Rytų Europos platforma ribojasi su Skandinavijos kaledonidais, šiaurės rytuose ir rytuose – su Uralo paleozojaus kalnuotąja sistema, pietryčiuose riba eina Uralo kalnų pietine atšaka. Šiaurėje į platformos ribas įsiterpia Kanino pusiasalio ir Timano kalvagūbrio baikalidai, rytuose išilgai Uralo nutįsęs Priešuralės įlinkis. Europos pietuose (nuo Kaspijos jūros iki Moldavijos) Rytų Europos platforma ribojasi su giliai nugrimzdusiais hercinidais ir baikalidais, pietvakariuose riba tapatinama su Teisseyre’o–Tornquisto– Sorgenfrėjaus tektonine zona (Podolės–Baltijos lineamentas), nutįsusia lygiagrečiai su Karpatais ir Šventojo Kryžiaus kalnais, kertančia Lenkijos žemumą, Baltijos jūrą, Švedijos pietinę dalį (Skånę) iki Norvegijos pietrytinės dalies (Oslo).
Stambiausios Rytų Europos platformos tektoninės struktūros yra skydai ir plokštės. Prekambrinės raukšlėtosios struktūros – Baltijos skydas ir Ukrainos skydas, Baltarusijos–Mozūrijos anteklizė ir Voronežo anteklizė.
Baltijos ir Ukrainos skyduose Žemės paviršiuje atsidengia kristalinio pamato uolienos. Šias struktūras suformavo prekambrinės kalnodaros: archėjaus – saamiškoji ir belomoriškoji, proterozojaus – karelinė ir baikalinė.
Vėlyvojo proterozojaus raukšlėtoji struktūra – Timano kalvagūbris (jos pamatas suraukšlėtas rifėjuje). Vėlyvojo proterozojaus–fanerozojaus platforminė struktūra – Rusijos plokštė (jos kristalinį pamatą dengia vendo ir fanerozojaus nuosėdinės uolienos). Vėlyvojo proterozojaus platforminės struktūros – aulakogenai.
Paleozojaus struktūros (išskiriamos Rytų Europos platformos vakariniuose ir rytiniuose regionuose) – vendo–kambro laikotarpio Baltijos sineklizė ir Maskvos sineklizė, Lvovo įduba, vidurinio devono epochos Pripetės, Dniepro–Dono įlinkis ir Dono įduba (Rytų Europos platformos vakariniame regione), vidurinio devono periodo Volgos–Uralo anteklizė, karbono periodo Pakaspijo įduba, permo periodo Priešuralės kraštinis įlinkis, ankstyvojo paleozojaus laikotarpio Pečioros sineklizė ir Rytų Europos platformos pietrytinis šlaitas (platformos rytuose).
Rytų Europos platformos dabartinės struktūros susidarymą lėmė hercininė tektogenezė. Mezozojuje ir kainozojuje diferenciacija buvo neryški. Mezozojuje tik pakraštinės įdubos (Baltijos, Pečioros ir Pakaspijo) dar ryškiai išsiskyrė kaip iš paleozojaus paveldėtos depresijos, bet paleogene ir jos buvo suniveliuotos. Neogene ir kvartere visa Rytų Europos platforma iškilo. Holocene Baltosios bei Baltijos jūrų užimamos teritorijos vėl nugrimzdo; jų dabartiniai gyliai 200–450 metrų. Kvartero metu susidarė Europos dabartinis reljefas ir hidrografinis tinklas.
Jaunesnes Europos tektonines struktūras suformavo fanerozojaus kalnodaros. Iš šiaurės rytų prie Rytų Europos platformos prigludusi Timano–Pečioros plokštė, kurią rytuose riboja Pai Chojaus ir Poliarinio Uralo raukšlinės sistemos, šiaurės vakaruose ji nugrimzdusi po Barentso jūra. Skandinavijos pusiasalio vakaruose yra kaledonidų, užstumtų (iš šiaurės vakarų) ant Rytų Europos platformos; jie susidarę iš metamorfizuotų kambro, ordoviko, silūro uolienų, kurias vietomis dengia devono nuotrupinės uolienos (molasa). Į pietvakarius nuo jų tęsiasi Britanijos kaledonidai, apimantys dalį Šiaurės jūros ir didelę dalį Didžiosios Britanijos. Britanijos kaledonidų pietrytinėje dalyje išskiriamas Midlandso masyvas.
Vakarų Europos hercinidai užima didelę Vidurio Europos ir Pirėnų pusiasalio teritoriją. Airijos pietuose ir Anglijoje jie užstumti ant kaledonidų ir Midlandso masyvo. Europos žemyninėje dalyje hercinidų šiaurinis pakraštys tęsiasi per Prancūzijos šiaurės rytinę, Vokietijos pietinę, Lenkijos pietinę dalį, o pietrytinis pakraštys panyra po Karpatų alpiniais antstūmiais. Hercinidų dislokacijų ir metamorfizmo laikotarpis yra devonas, ankstyvasis ir vidurinis karbonas, magmatizmo – vidurinis ir vėlyvasis paleozojus; vėlyvajame karbone ir perme susidarė tarpukalnių įdubų kontinentinės anglingos storymės su vulkanitais. Vidurio Europos įduba (megasineklizė) yra tarp Rytų Europos platformos pietvakarinio ir hercinidų šiaurinio krašto (jai priklauso ir Šiaurės jūra). Įdubos pamatas baikalinio (Kadominio) ir kaledoninio laikotarpio, pati įduba susidarė permo periode, o mezozojuje ir kainozojuje giliai nugrimzdo.
Mezozojaus–kainozojaus kalnodarų metu susidarė alpidai. Europos pietuose jie dengia hercinidus ir apima Pirėnus, Alpes, Karpatus, Balkanus, Andalūzijos, Apeninų, Dinarų kalnus. Alpinė judrioji juosta susidarė triaso ir juros periodų sandūroje ant herciniškojo pamato. Dėl kainozojaus grimzdimų ir dislokacijų alpidai įgavo sudėtingą šariažinę struktūrą; tuo pačiu metu formavosi prieškalnių, tarpukalnių ir užkalnių įdubos. Oligocene–miocene susidarė dabartinės Viduržemio jūros vakarinės dalies įdubos bei Vakarų Europos riftų sistema (Reino ir Ronos grabenai). Alpidai aktyviai tebesiformuoja.
Europos tektoninis žemėlapis
2300
Naudingosios iškasenos
Europoje yra naftos ir gamtinių dujų (Šiaurės jūroje, Rusijoje), akmens ir rusvųjų anglių (Lenkijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Kazachijoje, Rusijoje), degiųjų skalūnų (Estijoje), geležies, polimetalų, spalvotųjų metalų rūdų, urano, boksito, druskos, asbesto, fosforitų telkinių (naudingųjų iškasenų žemėlapis). Su tektoniniais-orogeniniais ciklais, kristalinių uolienų susidarymu ir magmatizmu siejamos 6 metalogenijos epochos: archėjinė, proterozojinė, baikalinė (kadominė), kaledoninė, hercininė, alpinė.
Archėjinėje metalogenijos epochoje susidarė kvarcitai Suomijoje ir Norvegijoje, sulfidinės vario-nikelio rūdos Kolos pusiasalyje, proterozojinėje epochoje – chromo, titano magnetitų rūdos Suomijoje, Švedijoje, Kolos pusiasalyje, vario-geležies rūdos Suomijoje, žėručio ir retųjų elementų telkiniai Skandinavijoje, Kolos pusiasalyje, Karelijoje, geležingų kvarcitų rūdos Kryvyj Rihe bei Kursko magnetinės anomalijos regione, baikalinėje – susidarė hidroterminiai spalvotųjų metalų telkiniai, kaledoninėje – polimetalinės rūdos Norvegijoje ir Švedijoje, hidroterminiai polimetalinių bei spalvotųjų metalų rūdų telkiniai Vidurio Europoje, akmens anglių baseinai Šiaurės Reino-Vestfalijos ir Dono regionuose, alpinėje – vario ir geležies rūdos telkiniai Karpatuose, skarnų ir hidroterminiai volframo, molibdeno, aukso, švino, cinko telkiniai Alpėse, nuosėdinės kilmės boksitas, geležies ir mangano rūdos.
Kryvyj Riho telkinys (Ukraina)
Prieškalnių ir tarpukalnių įdubose (ilgalaikio grimzdimo zonose, išilgai judriųjų raukšlinių kaledonidų, hercinidų ir alpidų juostų) yra naftos, gamtinių dujų, druskos, sieros telkinių.
Europos naudingųjų iškasenų žemėlapis
2300
Klimatas
Europos klimatui didelę įtaką daro Atlanto vandenynas, ypač šiltoji Šiaurės Atlanto srovė ir jos tęsinys – Norvegijos srovė, virš vandenyno susidariusių oro masių nuolatinis judėjimas iš vakarų į rytus, vadinamoji vakarų pernaša, ir oro masių kelyje susidarę ciklonai.
Šiaurės Atlanto srovė teka į šiaurės rytus palei Britų salas, Norvegijos srovė – palei Skandinavijos pusiasalio vakarinius ir šiaurinius krantus, šiaurėje siekia Naująją Žemę; Norvegijos pakrantėse ji sukelia +22 °C žiemos temperatūrų anomaliją. Netoli Pirėnų pusiasalio krantų tekanti šaltoji Kanarų srovė daro įtaką Pietų Europos klimatui.
Europos atmosferos cirkuliacija priklauso nuo atmosferos slėgio centrų virš Šiaurės Atlanto (Islandijos depresijos ir Azorų anticiklono) tarpusavio sąveikos. Žemo slėgio sritis virš Islandijos sukelia oro masių srautus dažniausiai žiemą. Vasarą Europos orams didesnę įtaką daro Azorų anticiklonas. Žiemą Europos pietryčius siekia dar ir Azijos anticiklonas bei Viduržemio jūros ciklonai. Europoje žiemą vyrauja pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų vėjai. Virš Rytų Europos susidarius aukšto slėgio sričiai pradeda pūsti rytų ir šiaurės rytų vėjai, kurie atneša šaltas ir sausas poliarines arba arktines oro mases net iki Pietų Europos.
Žiemą poliarinis frontas, skiriantis poliarinį ir tropinį orą, yra virš Viduržemio jūros; jo žemo slėgio sritys lemia Pietų Europoje šiltą ir drėgną orą (rūką, kritulius) arba sausą orą (pučia sirokas). Kai vyrauja pietinė cirkuliacija, Europos kalnų šiaurės priekalniuose pučia fenas. Pavasarį virš Skandinavijos kai kada susidaro aukšto slėgio sritis; į Vidurio Europą su šiaurės ir šiaurės rytų vėjais atslenka arktinis oras ir sukelia pavasario šalnas. Vasarą Europos šiaurėje orams daro įtaką Arkties anticiklonas, pietryčiuose – Pietų Azijos depresija. Rudenį Europos rytuose atšąla greičiau nei vakaruose, tačiau dėl pietų vėjų būna atšilimų. Europos orai labai nepastovūs; pastovesni (saulėti, sausi) yra Pietų Europoje, nes vyrauja anticikloninė cirkuliacija ir tropinio oro masės.
Pietų Europa gauna beveik dvigubai daugiau Saulės spinduliuotės negu Šiaurės Europos šiaurinė dalis. Ties 70° šiaurės platumos poliarinė naktis trunka 55 –paras, poliarinė diena 70 –parų. Pietų Europoje žiemos saulėgrįžos metu diena trunka 9,8 h, Saulė vidurdienį yra 31,5° aukštyje; vasaros saulėgrįžos metu diena trunka 14,5 h, Saulė – 78,5° aukštyje.
Europa yra keturiose klimato juostose. Šiauriausioji dalis (Špicbergenas, Prano Juozapo Žemė) yra arktinio klimato juostoje. Islandijos šiaurinė dalis, Šiaurės ir Rytų Europos šiaurinis pakraštys į šiaurę nuo poliaračio – subarktinio klimato juostoje; liepos mėnesio vidutinė temperatūra ne aukštesnė kaip 10 °C, metinė temperatūros amplitudė didėja rytų kryptimi.
Vidutinių platumų klimato juostoje yra Europos didžioji dalis – Vakarų ir Vidurio Europa, Rytų ir Šiaurės Europa, išskyrus arktines ir subarktines sritis. Šios juostos klimato tipai: itin jūrinis (Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijos vakaruose, Bretanės pusiasalyje), jūrinis (kitoje Vakarų Europos dalyje), pereinamasis (Vidurio Europoje ir Šiaurės Europos pietuose; t. p. ir Lietuvoje), žemyninis (rytų Europoje). Vidutinių platumų klimato juostos didesnėje dalyje (45–55° šiaurės platumos) liepos vidutinė temperatūra nuo 15–20 °C (jūrinio klimato srityse) iki 20–25 °C (žemyninio), sausio vidutinė temperatūra nuo 5–10 °C iki –10, –15 °C. Kritulių iškrinta palei Atlanto vandenyną ir priešvėjiniuose kalnų šlaituose 1000–2000 mm per metus, Vidurio ir Rytų Europos lygumose 500–700, Rytų Europos pietryčiuose 300–500, Pakaspijo žemumoje apie 200 milimetrų. Europos vakaruose daugiausia lyja rudenį ir žiemą, rytuose – vasarą, pietuose – žiemą.
liūtis Berlyne (Vokietija; 2017 06 29)
Vidutinių platumų klimato juostos šiaurinėje dalyje (į šiaurę nuo 55° šiaurės platumos Rytų Europoje ir nuo 60° šiaurės platumos Skandinavijoje) klimatas šaltas; liepos mėnesio vidutinė temperatūra nuo 10–15 °C (jūrinio klimato srityse) iki 18–20 °C (žemyninio), sausio mėnesio – atitinkamai nuo 0–10 °C iki žemiau –10 °C. Ust Cilmoje (Komija) užregistruota žemiausia Europos temperatūra (–70 °C).
Pietų Europa į pietus nuo Pirėnų, Alpių, Dinarų ir Balkanų kalnų yra subtropinio klimato juostoje. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra jūrinio klimato srityse 5–15 °C, žemyninio – nuo 0 iki 5 °C. Šios juostos klimato tipai: jūrinis (Biskajos ir Genujos įlankų pakrantėse), pereinamasis (Pirėnų pusiasalio pietryčiuose, Apeninų pusiasalio viduryje bei rytuose), žemyninis (Po lygumoje, Pirėnų pusiasalio viduryje bei rytuose, Graikijos rytuose).
Subtropinio klimato juostoje užregistruota aukščiausia Europos temperatūra 48,8 °C (Sevilijoje), didžiausias metinis kritulių kiekis daugiau kaip 5300 mm (Crkvicėje, Juodkalnija) ir mažiausias apie 200 mm (Almerijoje, Ispanija).
Visų klimato juostų kalnuose yra vertikalusis zoniškumas. Europos klimato rodikliai – lentelėje.
2
Vidaus vandenys
Dauguma Europos upių priklauso Atlanto vandenyno ir jo jūrų baseinams, kitos – Arkties vandenyno ir Kaspijos jūros baseinams. Didžiausios upės surašytos lentelėje. Pagal mitybą ir vandens lygio kaitą Europos upės skirstomos į keletą tipų.
Šiaurės Europos upės (Glåma, Torneälvenas, Kemijoki ir kitos) minta lietaus, sniego, ledynų tirpsmo vandeniu, teka per ežerus, tvenkinius, žiemą užšąla; daug slenksčių, krioklių, hidroenergijos išteklių.
Ronos ir Arveʼo santaka ties Ženeva (Šveicarija)
Rytų Europos upės (Volga, Dniepras, Donas, Pečiora) minta lietumi ir sniegu, būna užšalusios iki 3,5–4,5 mėn., šiauriausios (Pečiora) – 7–7,5 mėn., smarkiai patvinsta pavasarį, šiauriausios – vasarą; laivuojamos vasarą. Vakarų Europos (Atlanto tipo) upėms (Sena, Luara, Temzė) būdinga nedideli vandens lygio svyravimai, lietaus mityba, laivyba ištisus metus (neužšąla); jų žiotys – estuarijos. Vidurio Europos (pereinamojo tipo) upės (Vysla, Oderis, Elbė, Weseris) patvinsta 2 kartus – pavasarį tirpstant sniegui ir vasarą po liūčių, būna užšalusios 20–60 d., šiltomis žiemomis neužšąla. Alpių tipo upės (Reinas, Rona, Garona, Po, Dunojus) patvinsta pavasarį tirpstant kalnų sniegui bei ledynams ir vasarą po liūčių, turi daug hidroenergijos išteklių. Pietų Europos (Viduržemio jūros tipo) upės (Tajo, Guadiana, Tibras, Vardaras) minta lietumi ir sniegu, daugiausia rudenį ir žiemą, patvinsta vėlų rudenį, vasarą nusenka, kai kurios išdžiūsta.
Karstinėse srityse upės minta gruntiniais vandenimis ir kai kur teka požemiais.
Europos upės, tekančios iš pietų į šiaurę, užsikemša ledams pradėjus tirpti aukštupyje anksčiau nei žemupyje, todėl būna didelių pavasario potvynių. Kanalai jungia Luarą su Dunojumi (per Roną, Reiną, Mainą), Reiną su Vysla (per Weserį, Elbę, Oderį), Volgą su Donu.
3
ledyninės kilmės ežeras Morskie Oko (didžiausias Tatruose, Lenkija)
Ežerai daugiausia ledyninės kilmės; jų daug Suomijoje, Švedijos pietuose, Baltijos šalyse, Lenkijoje, Vokietijoje. Didžiausi ežerai (6 lent.) ir giliausi (Como ežeras, Maggiore, Gardos ežeras, Ženevos ežeras, Ochrido ežeras) yra tektoninės ledyninės kilmės. Kalnuose yra vulkaninės (Islandijoje, Apeninų pusiasalyje, Reino Skalūniniuose kalnuose), karstinės (Balkanų ir Apeninų pusiasaliuose) ir tektoninės karstinės (Škoderio ežeras, Ochrido ežeras, Prespos ežeras) kilmės ežerų, pajūriuose – limaninių, lagūninių, deltinių, Pakaspijyje – druskingų (Baskunčakas, Eltonas) ežerų. Balatonas ir Neusiedlio ežeras – tektoniniai reliktiniai ežerai. Europoje yra apie 3800 tvenkinių; didžiausi: Kuibyševo tvenkinys (6500 km2), Rybinsko tvenkinys (4580 km2), Volgogrado tvenkinys (visi prie Volgos), Cimliansko tvenkinys (prie Dono), Kremenčuko tvenkinys, Kachovkos tvenkinys (prie Dniepro).
Pelkėtų plotų daugiausia teritorijoje, kuri pleistoceno metu buvo apledėjusi (Suomija, Rusijos šiaurės vakarai – Pečioros, Dvinos baseinai, Baltarusija – Polesė) ir palei upių žiotis (Guadalquiviro, Reino, Elbės). Vakarų, Vidurio ir Pietų Europoje daug pelkių nusausinta ir sukultūrinta.
Suomijos kraštovaizdis
4
Ledynai dengia apie 88 000 km2 Europos teritorijos. Daugiausia jų Špicbergene (34 900 km2), Prano Juozapo Žemėje (13 700 km2), Islandijoje (12 900 km2; didžiausias – Vatnajökullis, 8800 km2), Skandinavijos kalnuose (2900 km2; Jostedalsbrės ledynas 855 km2) Alpėse (2700 km2; didžiausias – Aletscho ledynas), yra Pirėnuose, Sierra Nevadoje, Poliariniame Urale.
Dirvožemiai
Vyraujančių dirvožemių zoniškumas ryškesnis tik Rytų Europoje ir aukščiausiuose kalnuose (vertikalusis zoniškumas). Kitoje Europos dalyje yra dirvožemių įvairovė.
Rytų Europos lygumos, Skandinavijos pusiasalio ir Islandijos arktinėse pakrantėse vyrauja tundrų zonos dirvožemiai: Islandijoje – kalkžemiai, vulkanžemiai, Skandinavijoje – šlynžemiai, durpžemiai.
Rytų ir Šiaurės Europos spygliuočių miškų zonoje vyrauja jauražemiai: Rytų Europos lygumos šiaurėje – glėjiškieji, Skandinavijos pusiasalio rytuose – geležingieji; zonos pietuose – balkšvažemiai. Meščioros, Polesės ir kitose pelkėtose žemumose dažniausi durpžemiai, jauražemiai, rudžemiškieji smėlžemiai.
Rytų Europos mišriųjų miškų zonoje vyrauja jauražemiai ir išplautžemiai, Europos plačialapių miškų zonoje – rudžemiai ir išplautžemiai, miškastepių ir stepių zonose – kaštonžemiai, juodžemiai, Pakaspijo žemumoje – dar ir sūrožemiai bei druskožemiai.
Beveik visose Vakarų ir Vidurio Europos lygumose yra jauražemių, tik jie nevienodai sujaurėję ir išplauti, palvažemių (ypač Airijoje ir Anglijoje), išplautžemių (Prancūzijos, Brabanto žemumose, Žemutinėje Saksonijoje, Lenkijos vidurio ir pietų lygumose), rudžemių (Baltijos šalyse).
Vakarų ir Vidurio Europos aukštumose ir kalnų žemutiniuose šlaituose vyrauja nepasotintieji rudžemiai, kalnų šlaituose, apaugusiuose spygliuočiais – jauražemiai, alpinių pievų zonose – kalnų pievų dirvožemiai. Vakarų Europos drėgnose žemumose vyrauja puveningieji šlynžemiai ir durpžemiai. Vidurio Europoje tarp rudžemių nemažai derlingų juodžemių plotų (pvz., Dunojaus vidurupio lygumoje, Harzo papėdėje). Pietų Europoje dažniausi kalciažemiai, verstžemiai, žvyriniai kalkžemiai.
3021
Augalija
Europa priklauso dviem holarktinės floristinės karalystės sritims: cirkumborealinei ir Viduržemio jūros. Florą sudaro apie 125 000 rūšių. Maždaug 3500 rūšių yra Europos arba jos dalių endemai. Augalijos zonų ribos beveik atitinka klimato juostų ribas.
Šiaurės Europos subarktinio klimato srityse vyrauja tundra (geografinių juostų ir zonų žemėlapis). Didžiąją tundros augalų dangos dalį sudaro samanos, kerpės, žemi krūmai ir krūmokšniai.
Spygliuočių miškų zona apima didžiąją Skandinavijos, Suomijos dalį ir Rusijos europinės dalies šiaurę. Miškuose vyrauja pušys, eglės. Spygliuočių miškų zonos augalų įvairovė, palyginti su kitomis zonomis, yra nedidelė. Spygliuočių miškų zona yra ir aukščiausia kalnuose (Alpėse, Karpatuose).
Į pietus nuo spygliuočių miškų yra mišriųjų miškų zona, pamažu pereinanti į lapuočių miškų zoną, kurioje vyrauja plačialapiai medžiai (ąžuolai, bukai, skroblai). Mišriųjų ir lapuočių miškų zonų augalija yra labai pakeista žmogaus veiklos. Europos vakarinėje dalyje lapuočių miškų, kuriuose auga paprastieji bei bekočiai ąžuolai ir bugieniai, liko nedaug. Kai kur jų vietoje susidariusios viržynų bendrijos, kuriose vyrauja viržiai ir erikos. Viduriniais amžiais miškai užėmė apie 80 % Europos teritorijos, nuo 19 a. jų plotai labai sumažėjo ir dabar sudaro apie 30 % ploto. Reliktiniai bukų miškai Albanijoje, Austrijoje, Belgijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Italijoje, Ispanijoje, Kroatijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Šiaurės Makedonijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje ir Vokietijoje – pasaulio paveldo vertybė (sudaro tarpvalstybinę saugomą teritoriją).
bukų miškas (Szczecino apylinkės, Lenkija)
Lapuočių miškų zonos pietrytinėje dalyje ąžuolų ir bukų miškus keičia stepių augalija, kurioje vyrauja ašuotės. Stepių zona nuo Vengrijos driekiasi į pietryčius ir Pakaspijo žemumoje pereina į pusdykumių zoną.
Viduržemio jūros floristinei sričiai būdinga savita augalija – visžaliai medžiai ir krūmai. Labai didelė rūšių įvairovė, nemaža jų dalis yra šio regiono endemai. Visžaliuose miškuose vyrauja akmeniniai ąžuolai, krūmų ardą sudaro buksmedžiai, žolių arde gausu pelžiedžių. Viduržemio jūros srities vakarinėje dalyje akmeninius ąžuolus pamažu pakeičia kamštiniai ąžuolai. Dėl ilgalaikės žmogaus veiklos Viduržemio jūros srityje susidarė sausrai atsparių krūmynų bendrijos su didele vienamečių augalų įvairove, jose gausu įvairių gegužraibinių šeimos augalų.
Europos geografinių juostų ir zonų žemėlapis
849
Gyvūnija
Europa priklauso holarktinei zoogeografinei sričiai.
Tundrų zonos žinduoliai: šiauriniai elniai, poliarinės lapės, ruoniai (jūrų kiškiai, žieduotieji ruoniai), graužikai (kanopiniai lemingai, norveginiai lemingai), baltieji kiškiai; paukščiai: tundrinės žvyrės, baltosios pelėdos, mormonai, plėšikai, žąsys, gagos, žuvėdros, alkos, kirai, narūnėliai. Daugelyje pajūrio vietų – vadinamieji paukščių turgūs.
vilkas
Taigos gyvūnija įvairesnė: žinduoliai – šiauriniai šikšniai, rudieji pelėnai, burundukai, miškiniai lemingai, voverės skraiduolės, paprastosios voverės, miškinės kiaunės, erniai, rudieji lokiai, rudosios lapės, vilkai, briedžiai; paukščiai – kurtiniai, jerubės, pelėdos, zylės, kryžiasnapiai, riešutinės, sniegenos, vanagai. Mišriuosiuose ir plačialapių miškuose paplitę kirstukai, šikšnosparniai, miškinės ir geltonkaklės pelės, miegapelės, juodieji šeškai, vilpišiai, taurieji elniai, stirnos, šernai ir kai kurie taigos gyvūnai – voverės, rudieji lokiai, rudosios lapės, vilkai, miškinės kiaunės, barsukai, briedžiai; rezervatuose veisiami stumbrai. Šios zonos paukščiai: geniai, slankos, gegutės, kėkštai, kikiliai, lakštingalos, tetervinai, pelėdos, karveliai, volungės, strazdai, zylės; aklimatizuoti fazanai. Mišriųjų ir plačialapių miškų zonoje yra ir stepių gyvūnijos.
Stepių ir pusdykumių gyvūnijos daugiausia yra Europos pietuose: žinduoliai – starai, pelėnai, žiurkėnai, švilpikai, šokliai, korsakai, saigos; paukščiai – lingės, pelėsakaliai, ereliai, vieversiai, einiai.
Viduržemio faunai būdingi žinduoliai – ožiai, muflonai, vakaruose – pirėniniai kurmėnai, paprastosios genetos, Gibraltare yra vienintelė Europoje primatų rūšis – magotai, rytuose – paprastieji šakalai; paukščiai – avėdros, akmeniniai žvirbliai, kalninės kuosos, mėlynosios šarkos, čiurliai, drugiapaukščiai; ropliai – gekonai, gyvatės, driežai, žalčiai, vėžliai; varliagyviai – varlės, rupūžės, salamandros, tritonai, protėjai; vabzdžiai – cikados, drugiai, mašalai. Kai kurie žinduoliai: vilkai, šermuonėliai, žebenkštys gyvena nuo tundrų iki pusdykumių.
2005
Aplinkos apsauga
Saugomos gamtinės teritorijos (su biosferos rezervatais) užima apie 4,5 % Europos paviršiaus. Daugiausia saugomų gamtos objektų Vokietijoje, Ispanijoje, Švedijoje.
Nacionalinių parkų yra apie 300, daugiausia kalnuose: Šveicarijos nacionalinis parkas, Gran Paradiso, Vanoise’o nacionalinis parkas, Triglavo, Berchtesgadeno – Alpėse, Plitvicos ežerų nacionalinis parkas, Durmitoro – Dinarų kalnyne, Pirino, Rilos, Pindo, Olimpo kalnų – Balkanų pusiasalyje, Tatrų, Retezato – Karpatuose, Abrucų – Apeninuose, Vakarų Pirėnų, Ordesos ir Monte Perdido nacionalinis parkas – Pirėnuose, Europos viršūnių – Kantabrijos kalnuose, Sareko nacionalinis parkas, Padjelantos nacionalinis parkas, Rondanės – Skandinavijos kalnuose.
Tipiško ledyninės kilmės reljefo srityse yra Mudduso nacionalinis parkas (Švedija), Urho Kekkoneno, Linnansaari (Suomija) nacionaliniai parkai, Lietuvos nacionaliniai parkai, Dravos, Vygrių (Lenkija), Müritzo (Vokietija). Vidurinės juostos lapuočių miškų zonoje yra Belovežo girios (Baltarusija, Lenkija), Snowdonijos (Didžioji Britanija) nacionaliniai parkai.
Pelkėtų plotų kraštovaizdžiai saugomi Bebros (Lenkija), Prespos (Graikija), Doñanos (Ispanija) nacionaliniuose parkuose, stepių – Hortobágy, Kiskunságo (Vengrija), pajūrio – Slovinų, Wolino (Lenkija), Gotska Sandöno (Švedija), Pembrokeshire’o pakrantės (Didžioji Britanija), Schiermonnikoogo (Nyderlandai), Žemutinės Saksonijos vatų (3 nacionaliniai parkai, Vokietija).
Europoje yra daugiau kaip 200 biosferos rezervatų (tarp jų – tarptautinis Rytų Karpatų ir kitų Europos regionų biosferos rezervatas), 50 gamtinių Pasaulio paveldo paminklų (Milžinų Kelias Šiaurės Airijoje, Doñanos nacionalinis parkas ir Garajonay nacionalinis parkas Ispanijoje, Plitvicos ežerai Kroatijoje, Aggteleko Karsto ir Slovakijos Karsto urvai Vengrijoje ir Slovakijoje, Dunojaus delta Rumunijoje, Vakarų Kaukazas Rusijoje, Belovežo giria Baltarusijoje ir Lenkijoje, Kuršių nerija Lietuvoje ir Rusijoje).
Milžinų Kelias (Šiaurės Airija)