Euròpos geogrãfinių tyrmų istòrija
Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų senovės graikai pradėjo kolonizuoti Viduržemio jūros pakrantes. Homeras Europos vardu vadino Graikijos šiaurines sritis. Europos vardas siejamas su graikų mitu apie Finikijos karaliaus Agenoro dukterį Europę. Herodotas Europa vadino teritoriją į šiaurę nuo Graikijos. Fragmentinių žinių apie Europą kaupėsi senovės Romos laikais (daugiausia iš prekybos ryšių). Viduriniais amžiais jų gausėjo plečiantis krikščionybei (per misionierių veiklą). Pirmo tūkstantmečio pabaigoje ir antro tūkstantmečio pradžioje Europos pažinimą pagausino normanų žygiai; jie plaukiojo Atlanto, Arkties vandenynais, Baltijos, Šiaurės, Viduržemio jūromis, 12 a. pasiekė Špicbergeną. Prie Šiaurės Europos pažinimo prisidėjo 16 a. prasidėjusios Šiaurės rytų jūrų kelio (į Kiniją ir Indiją) palei Eurazijos šiaurines pakrantes paieškos. Europos žemių atradimai baigėsi 19 a. antroje pusėje (buvo atrasta Prano Juozapo Žemė). Moksliniai Europos gamtos tyrimai prasidėjo 19 a., suklestėjo 20 amžiuje.
vikingai pasiekia Rusią (N. Rericho paveikslas Užjūrio svečiai, aliejus, 1902, Tretjakovo galerija)
Abrahamo Orteliuso Europos žemėlapis (1579)
Lietuviai
1928 A. Poška motociklu apvažiavo aplink Baltijos jūrą.
Europos šalių urvus tyrinėjo Lietuvos speleologų ekspedicijos; sovietmečiu – Krymo (1973 surengta pirmoji lietuvių speleologinė ekspedicija; vadovas E. Laiconas), vėliau – Alpių, Balkanų, Pirėnų, Tatrų.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje G. Motuza-Matuzevičius dalyvavo ekspedicijose į Skandinaviją (sudarė atskirų Norvegijos plotų geologinius žemėlapius), okeanologas A. E. Trimonis – mokslinėse ekspedicijose Baltijos, Juodojoje, Viduržemio jūrose, O. Pustelnikovas, Saulius Gulbinskas – Baltijos jūroje. Gamtinius ir antropogeninius procesus Baltijos, Juodosios, Baltosios ir Kaspijos jūrų krantų zonoje tyrė R. P. Žaromskis.
3021
2271