Karalienė Europa (S. Münsterio medžio raižinys iš knygos Kosmogonija… 1598)
Euròpos istòrija
Europos sąvoka
Europa niekada nesudarė vieno politinio ar kultūrinio vieneto, kuris apimtų ją visą, bet jos valstybių geografinės padėties, religijos, kultūros, politinių idėjų, ūkio bei technikos raidos sąveika, valstybių jūrinė ekspansija ir gebėjimas asimiliuoti spartino savitą regiono istorinę raidą. Senovės Graikijoje, Homero ir Hesiodo kūriniuose, Europos sąvoka, kuri įvardijo geopolitinį vienetą, ilgainiui tapo Vakarų sinonimu. Ją visuotinai imta vartoti viduriniais amžiais, 15–16 a. ji įgijo filosofinę prasmę, kurią 18 a. papildė europeizacijos idėja. Europos sąvokos ribos kito kartu su pasaulio suskirstymu (jau senovės Graikijoje ir Romoje ji laikyta atskira nuo Azijos ir Afrikos pasaulio dalimi). Europoje įsitvirtinusios krikščionybės sklaida plėtė Vakarų kultūrines ir politines sienas iki Europos geografinių ribų, rytuose – iki islamo ir stačiatikybės įtakos sferos. 18 a. jau ne religiniu pagrindu į Europos kultūrinę ir politinę erdvę įsiliejo Rusija. Europos kultūrinė tradicija, visuomenės socialinė struktūra, sekuliarizacija, gamtamokslinis mąstymas, racionalizmas, techninė civilizacija, demokratinė santvarka vykstant didžiųjų regiono šalių ekonominei ir politinei ekspansijai bei tų šalių gyventojų migracijai iš esmės paveikė kitų žemynų civilizacijas.
Priešistorė ir senovės istorija
Prieš 1,5 mln. m. Europoje apsigyveno iš Afrikos atkeliavę hominidai (Homo erectus), dvikojai Homo sapiens pirmtakai (išnyko prieš 250 000 metų). Jie vertėsi rinkimu ir medžiokle, gamino primityvius įrankius iš akmens. Veikiami naujos migracijos iš Afrikos bangos maždaug prieš 300 000 m. Europoje ir Vakarų Azijoje susiformavo už pirmtakus pranašesni (kūno struktūra, smegenų tūriu, gebėjimu kalbėti) Homo sapiens. Jie gamino sudėtingesnius dirbinius iš medžio, akmens ir kaulo, mokėjo įžiebti ugnį. Jų porūšis, neandertaliečiai, pradėjo laidoti mirusiuosius, paliko kulto ir meno užuomazgų. Prieš 35 000–40 000 m. Europoje apsigyveno šiuolaikinio žmogaus protėviai kromanjoniečiai (Homo sapiens sapiens) iš Azijos. Jie ištobulino įrankius (naudojo titnaginius iečių antgalius ir peilius), turėjo religinį pasaulėvaizdį, meną, buvo prisitaikę gyventi olose ir urvuose.
Praėjus paskutiniam ledynmečiui, 15 000–10 000 m. pr. Kr., susiformavo dabartinis Europos kraštovaizdis ir klimatas. Viduržemio jūros regiono raida itin paspartėjo, jis tapo Europos centru. Vadinamoji Neolito revoliucija, prasidėjusi Azijoje, per Kretos salą, dabartinių Rumunijos ir Bulgarijos teritoriją sklido visoje Europoje (devintas–penktas tūkstantmetis prieš Kristų): sėsliais tapę žmonės ėmė statyti namus, prijaukino gyvūnus (šunis, ožkas, avis), sukultūrino augalus, pradėjo dirbti žemę, išmoko gaminti keramikos dirbinius; formavosi lokalinės kultūros. Europos civilizacijos raidą suaktyvino ir paspartino žmonių sugebėjimas išgauti metalus: nuo Kretos ir Graikijos iki pat Didžiosios Britanijos salos 2700–1200 pr. Kr. paplitus bronzai ginklai ir įrankiai darėsi sudėtingesni, ryškėjo darbo pasiskirstymas. Kretos saloje (2600 pr. Kr.) ir Peloponeso pusiasalyje susiformavo Europos valstybių užuomazgos: ūkio, socialinė (laisvieji piliečiai ir vergai), politinė struktūra (Kretos-Mikėnų kultūra). Išliko jų meno, Mikėnų linijinio rašto pavyzdžių. Antro tūkstantmečio prieš Kristų viduryje suintensyvėjo aplink naudingųjų iškasenų telkinius ir kitus gamtos išteklius gyvenančių genčių prekyba, išaugo Dunojaus, Elbės, Reino upių svarba.
Erechtėjono šventykla Atėnų akropolyje (421–406 pr. Kr.)
Apie 12 a. pr. Kr. žlugus Mikėnams, visuomenės raidos požiūriu 9 a. pr. Kr. į priekį išsiveržė graikai. Jų valstybinės organizacijos sukūrimas žymi Europos proistorės ir istorijos ribą. 9–8 a. pr. Kr. paspartėjo graikų miestų-valstybių raida, ekonominius ir politinius jų ryšius praplėtė skverbimasis į Viduržemio jūros regioną, o padėtį regione įtvirtino laimėti graikų–persų karai (450–449 prieš Kristų). Graikų valstybių stiprėjimas ribojo Azijos valstybių įtaką. Graikijoje susiklostė prmosios Europos politinės santvarkos (demokratija, oligarchija), įdiegus savo ir iš kitų tautų (ypač Azijos) perimtus laimėjimus, 6–4 a. pr. Kr. buvo subrandinta kultūra, kuri tapo vienu vėlesnio Europos dvasinio gyvenimo pagrindų: suklestėjo literatūra (tragedija, komedija), filosofija (Platonas, Aristotelis), teatras, skulptūra, architektūra, matematika ir gamtos mokslai, nuo olimpinių žaidynių (776 pr. Kr.) plėtotos sporto tradicijos.
Aleksandro Makedoniečio užkariavimų laikotarpiu (4 a. pr. Kr.) antikinė graikų kultūra buvo paskleista Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje ir Azijoje (helenizmas). Kita Europos dalis skyrėsi vėlesne geležies gavybos pradžia, jos raidą stabdė Artimųjų Rytų klajoklių genčių įsiveržimai, kurie 8–4 a. pr. Kr. siekdavo Vidurio Europą. 6 a. pr. Kr. aplink šiaurines ir rytines Alpes telkėsi keltų gentys, 4–3 a. pr. Kr. jos užėmė Europos dalį nuo Pirėnų pusiasalio iki Balkanų, dabartinės Vokietijos ir Lenkijos pietinės dalies. 2 a. pr. Kr. šiauriau Dunojaus pasirodė germanų gentys. Archeologinės kultūros klostėsi aplink Vyslą, Oderį ir Elbę, Skandinavijoje, į rytus nuo Baltijos jūros (baltai). Jų atstovai dar neturėjo valstybingumo, bet 1–3 a. pateko į Romos imperijos rašytinės istorijos orbitą.
Romos valstybė (įkurta 8 a. pr. Kr.) sėkmingais karais plėtė įtaką Viduržemio jūros regione, 3–1 a. pr. Kr. ji pajungė teritoriją iki Reino bei Dunojaus ir suvienodino tos Europos dalies teisę bei valdymo sistemą. Valstybine religija 392 po Kr. tapo krikščionybė, bet imperija nebuvo politiškai ir kultūriškai vienalytė. Romos imperijos vakarinės dalies romanizacijos procesas stiprino prieštaravimus su graikų kultūrą išsaugojusia rytine dalimi, silpnino Europos kalbinį ir kultūrinį vientisumą. Ekonominio ir kultūrinio nuosmukio, epidemijų ir karų nualinta imperija 395 buvo padalyta į dvi valstybes (Vakarų Romos ir Bizantijos imperijos).
Viduriniai amžiai
Šiauriau Reino–Dunojaus linijos gyvenę germanai, su kuriais romėnus siejo prekybiniai ryšiai (o dirbamosios žemės stoka skatino priešpriešą), 5 a. pradėjo aktyviai veržtis į nusilpusią Vakarų Romą (Didysis tautų kraustymasis). Jų puolama valstybė 476 suiro, jos buvusioje teritorijoje susikūrė primityvios germanų valstybėlės. Slavai tuo metu pasislinko į senąsias germanų žemes ir Balkanų pusiasalį. Europos politinių įvykių centras iš Viduržemio jūros erdvės kėlėsi į frankų bei kitų germanų kraštus, kur įsitvirtino prie genčių gyvensenos pritaikyti Viduržemio jūros kultūriniai elementai. Europos tautas ir valstybes vienijo kultūros (krikščionybės formuojama pasaulėžiūra, atsispindinti mąstytojų idėjose, mene, literatūroje) ir socialinės bei politinės struktūros (feodalizmas, decentralizuotas monarchinis valdymas) panašumai.
Karalienė Europa (S. Münsterio medžio raižinys iš knygos Kosmogonija… 1598)
Sparčiai iškilo Frankų valstybė. Joje buvo atnaujinta imperijos samprata – įtvirtinta popiežiaus ir imperatoriaus sąsaja (Karolį Didįjį popiežius 800 karūnavo imperatoriumi), į Europos vakarus nukrypo popiežių interesai. Jie atitolo nuo Bizantijos, kurios kultūrines ir politines galias susilpnino Artimuosiuose Rytuose ir Pirėnų pusiasaliuose įsitvirtinę arabai. Suskilusios Frankų imperijos vietoje atsirado vokiečių Šventoji Romos imperija (įkurta 962). Aplink ją telkėsi valstybės, priėmusios krikščionybę (christianizacija, 5–11 a.), pasirinkusios analogišką politinę ir ekonominę sanklodą.
Feodalizmas skatino Europos gyventojų socialinį susiskaidymą – aplink valdovą (siuzereną) telkėsi artimiausi pagalbininkai (mokantys mokesčius ir teikiantys karinę paramą), kurie, iš jo gaudami žemės valdą (leną), įsipareigojo paklusti (tapo vasalais), bet ir patys turėjo savo vasalų, o valstiečiai asmens laisvę prarado (baudžiava). Susiformavęs riterių luomas turėjo savo elgesio ir etikos normas. Stambiu žemvaldžiu tapo Bažnyčia, tad Šventosios Romos imperijos imperatoriui buvo itin svarbu ją kontroliuoti. Dėl konfesinės priešpriešos 1054 Krikščionių Bažnyčia suskilo į Vakarų (Katalikų) ir Rytų (Stačiatikių) Bažnyčias. Europos vakaruose prasidėjęs reformų judėjimas sustiprino popiežiaus galią; tai paskatino bažnytinės ir pasaulietinės valdžios varžymąsi dėl hegemonijos (11–15 a.), jam vykstant sustiprėjo ankstyvosios tautinės Europos valstybės, pirmiausia Prancūzija ir Anglija.
Europa 1492
Socialinė, politinė ir kultūrinė raida suformavo Europos regionus, kurie labiau išryškėjo 11–13 amžiuje: Vakarų Europa (Šventoji Romos imperija, Šiaurės Vokietijos ir Italijos miestai, Anglija, Prancūzija), Vidurio Europa (Lenkija, Vengrija, Čekija) ir Rytų Europa (stačiatikių kultūros valstybės į rytus nuo Balkanų pusiasalio vakarinės pusės). Europos raida skyrėsi Norvegijoje, Švedijoje, Šveicarijoje: dėl istorinių gamtinių sąlygų buvo sunkiau diegti feodalinę tvarką, daugelis valstiečių išvengė įbaudžiavinimo. Sparčiausiai plėtojosi Vakarų Europa, naujoves ji perduodavo Vidurio Europai. Stačiatikių gyvenama Rytų Europa juto Bizantijos imperijos nuosmukio (nuo 12 a., dėl karinių įsiveržimų ir Italijos miestų ekonominio spaudimo) padarinius, čia stiprėjo feodalų galia, bet lėtai plėtojosi prekyba ir ypač amatai, sustingo kultūros raida. Rytų Europos raidai neigiamą įtaką padarė mongolų įsiveržimai (13 a. viduryje, iki pat Silezijos ir Vengrijos) ir užkariavimai, kurie itin paveikė Rusios valstybinę santvarką (jos gyventojų skaičius atsikūrė tik 16 amžiuje). Bulgarijos, Serbijos politinį savarankiškumą (13–14 a.) panaikino jas užėmusi turkų Osmanų imperija. 1453 turkai užėmė Konstantinopolį; Rytų krikščionybės (stačiatikybės) centru iš dalies tapo Maskva.
Vidurio Europos christianizacija baigėsi Lietuvos krikštu (1387). Lietuvos (ir Lenkijos) reikšmė regione padidėjo po Krėvos sutarties (1385). Liublino unija (1569) sukurta Abiejų Tautų Respublika 16 a.–17 a. pirmoje pusėje buvo stipriausia Vidurio Rytų Europos valstybė: 1596 Brastos bažnytinė unija įkurtai Rytų Katalikų, arba Unitų, Bažnyčiai 18 a. priklausė dauguma Abiejų Tautų Respublikos rytų slavų žemių gyventojų. Vengrija ir Čekija išsiskyrė sparčiu miestų gausėjimu, amatais ir prekyba, bet politinė centralizacija čia vyko lėtai, feodalinė santvarka turėjo savitų bruožų. Vakarų Europos siekis plėsti katalikišką kultūrą ir politinę įtaką susiejo laikotarpio karinę religinę dvasią su stiprėjančių miestų ūkiniais interesais.
Kryžiaus žygiai į kitatikių žemes (Artimuosius Rytus, Baltijos kraštus) skatino spartesnę prekybą ir mainus, tai 11–13 a. lėmė laisvųjų (teisiškai savarankiškų) miestų iškilimą. Miestų padaugėjo, padidėjo jų reikšmė, Vakarų ir Šiaurės Europos miestuose atsirado miestiečių (nekilmingųjų, išsaugojusių arba atgavusių asmens laisvę) sluoksnis, plėtojosi amatai, klostėsi savivaldos sistema. Per kryžiaus žygius panaudotos vidurinių amžių karinės naujovės: balnakilpė, dvirankis kalavijas, visą kūną dengiantys šarvai. Prekybiniai ryšiai su arabais skatino Europos gyventojus perimti naujas kultūrinių augalų rūšis, įpratino naudoti prabangos prekes. Arabų paveikti europiečiai patobulino vandens malūną, išmoko naudotis kompasu. Santūrią uždarą vidurinių amžių Europos kultūrą atnaujino teologijos ir filosofijos atskyrimas, esminės reikšmės turėjo per Ispanijos arabus (rekonkista) perimtų antikos filosofo Aristotelio tekstų interpretacija bei dialektikos ir scholastikos formavimasis. Tradicijos ir naujovės 13 a. Europoje susiliejo į vientisesnį nei ankstesniais laikais sociopolitinį darinį: suklestėjo literatūra, filosofija, architektūra (nuo romaninio pereita prie grakštesnio gotikinio stiliaus), daugėjo universitetų, Anglijoje formavosi parlamentinė santvarka, bet Europos literatūros, mokslo ir meno svarbiausiais platintojais liko dvasininkai, vyraujančia rašto kalba – lotynų.
Agincourt’o mūšis (15 a. pradžia, Enguerrandʼo de Monstrelet kronikos miniatiūra)
Kito Europos valstybių jėgų santykis: galios viršūnę pasiekusių popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus autoritetas ėmė smukti. 13 a. antroje pusėje Šventosios Romos imperijos valdovas tapo renkamas, buvo paskelbta Bažnyčios susirinkimo pirmenybė prieš popiežių (konciliarizmas, 1417). Laimėjusi Šimtametį karą (14–15 a.) su Anglija iškilo Prancūzija. Visoje Vakarų Europoje sustiprėjo politinė valdžia (imperijoje – ją sudarančių valstybėlių). Osmanų imperijos įsiveržimas į europiečių ekonominės įtakos regionus ir rekonkistos pabaigoje (12–15 a.) atsivėrę keliai į vandenyną tobulėjant navigacijai skatino ieškoti naujų prekybos ir mainų teritorijų. Didėjo piniginio ūkio svarba. Amerikos atradimas (K. Kolumbas, 1492) ir Vasco da Gamos ekspedicijos į Indiją (1497–98, 1502–03) sustiprino Vakarų Europos šalių varžybas dėl įtakos pasaulyje.
Italijos miestų suklestėjimas, mokslo ir naujovių sklaida 15–16 a. pakeitė santykį su pasauliu: atgaivino domėjimąsi nekrikščioniška Europos praeitimi (Renesansas), skatino kritišką požiūrį į ankstesnį vidurinių amžių palikimą, žmogų perkėlė į Visatos centrą (humanizmas). Renesansas sklido visoje Europoje, jį papildė heliocentrinio pasaulėvaizdžio suformavimas (M. Koperniko heliocentrinė pasaulio sistema keitė geocentrinę pasaulio sistemą) ir teorija, kad Visata yra begalinė. Palankumas antikai ir polinkis į individualizmą atsispindėjo Europos mene, architektūroje, literatūroje. Turtingųjų domėjimasis kultūra skatino mecenatystę, įtvirtino išsilavinimo svarbą. Spausdinimo mašinos išradimas (J. Gutenbergas) paspartino rašyto žodžio plitimą. Stiprėjo centralizuotos valdžios idėjos; tai paskatino politinių ir valstybės mokslų užuomazgas, ūkiniai interesai – domėjimąsi geografija, navigacija, karyba (buvo tobulinami šaunamieji ginklai, telkiamos samdinių kariuomenės). Vidurinių amžių pabaigoje Europos valstybės įgijo karinį pranašumą jūrose, pradėjo įsitvirtinti Amerikoje, tapo (ir iki 20 a. buvo) pasaulinės prekybos pagrindiniu centru.
Naujieji laikai
Remdamiesi sustiprėjusiais miestais ir pirkliais valdovai ardė jų galias ribojusį feodalizmą; tai spartino valstybių centralizavimą. Dėl sparčios ekonominės bei politinės raidos greit keitėsi ir Europos valstybių padėtis. Ispaniją ir Austriją sujungę Habsburgai pirmieji pabandė įtvirtinti hegemoniją Europoje, bet 1588 Anglijai sumušus Ispanijos laivyną (Nenugalimąją armadą) ir Habsburgams pralaimėjus Trisdešimties metų karą (1618–48) dinastijos įtaka sumenko. Katalikų Bažnyčios reikšmė (ypač politinė ir ūkinė) mažėjo. Bažnyčios kritika dėl dvasininkijos moralinio nuosmukio ir dėl Vakarų Bažnyčios skilimo (1378–1417) išprovokavo naujos religinės konfesijos kūrimąsi.
H., J. ir P. de Limbourgų miniatiūra Kovo mėnuo (1615–16, Condé muziejus Chantilly, Prancūzija)
1517 vienuolis M. Liuteris, įsitraukęs į diskusiją dėl būtinumo reformuoti Bažnyčią, paskelbė 95 tezes – atnaujintą religinę doktriną, kuri tapo protestantizmo pamatais, ir susilaukė pasauliečių (pirmiausia Saksonijos kunigaikščio) paramos; tai suardė Vakarų ir Vidurio Europos religinę vienovę (be to, reformuotoji religija pati nebuvo vienalytė). Katalikų Bažnyčia reagavo vidaus reformomis (griežčiau reglamentuota vienuolių ir kunigų veikla, atsisakyta dalies mokesčių Bažnyčiai) ir įkūrė jėzuitų ordiną (kontrreformacija). Po ilgų religinių kovų, kurios baigėsi po Trisdešimties metų karo, krikščioniškoji Europa suskilo į skirtingų konfesijų įtakos zonas. Padidėjo karą laimėjusių šalių (Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos protestantiškų kunigaikščių; Vestfalijos taika) įtaka.
16 a. antroje pusėje nuo Ispanijos atsiskyrusios protestantiškosios Nyderlandų provincijos įkūrė savarankišką valstybę, jos galia rėmėsi buržuazijos sluoksnio veikla – tarptautine prekyba (ir Baltijos jūroje), prekių ir prieskonių tiekimo monopoliu. 17 a. išsiplėtojus jos uostams, biržoms, bankams, ši valstybė tapo svarbiausiu pasaulio ekonominiu tarpininku. Jos greitą smukimą lėmė kitų Europos valstybių (eksporto skatinimo ir importo ribojimo muitais bei draudimais) politika, dėl kurios ypač sustiprėjo Didžioji Britanija. Europoje įsivyravo valstybės interesus virš religinių ar luomų interesų iškėlusios absoliutinės monarchijos (absoliutizmas); šiek tiek kitaip buvo Didžiojoje Britanijoje, kur religinė valdžia tapo pajungta pasaulietinei, – valdyme dalyvavo į Parlamentą renkami pasiturinčių gyventojų atstovai. 18 a. antroje pusėje šalių ekonominė politika tapo ne tokia merkantilinė, baigėsi karai dėl kolonijų; juos pralaimėjusią Prancūziją prislėgė karo skolos.
Europos šalių socialinė ir kultūrinė padėtis buvo netolygi: per karus nusiaubtose žemėse kildavo badas ir epidemijos, 16–18 a. teismai viešu deginimu ant laužo baudė ryšiais su velniu (raganavimu) apkaltintus žmones, ryškėjo socialiniai kontrastai (daugėjo elgetų). Pagarbą žmogaus savarankiškumui, žinioms ir mokslui iškėlė racionalistinės filosofijos veikiama Šviečiamojo amžiaus pasaulėžiūra. Nepasitenkinimas senaisiais valstybių santvarkos principais (pirmiausia bajorijos viešpatavimu) bei Šviečiamojo amžiaus mąstytojų skelbtos liaudies suvereniteto ir prigimtinių teisių idėjos įžiebė 1789–99 Prancūzijos revoliuciją. Ji sukrėtė visos Europos politinę sistemą, ūkio bei idėjinius pamatus, paskatino įtvirtinti buržuazijos galią ir konstitucinę vykdomąją, įstatymų leidybos bei teisminę valdžią, nuolatinį visuomenės dalyvavimą politiniame gyvenime, žmogaus pilietines teises neatsižvelgiant į socialinę padėtį.
Bastilijos šturmas (akvarelė, 1789, dailininkas Jean-Pierre Houëlis, Prancūzijos nacionalinė biblioteka)
Europos visuomenių teisiniais ir politiniais pamatais pamažu tapo žmonių prigimtinės laisvės bei lygybės principai. Išaugęs žmonių ekonominis savarankiškumas spartino kapitalizmo raidą. Kita vertus, Prancūzijos revoliucijos sumaištimi pasinaudojusios Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalijo Abiejų Tautų Respubliką (1795), kuri įdiegė bajorų laisves bei demokratiją ekonomiškai ir politiškai silpnoje valstybėje. Vidaus kovos Prancūzijoje ir jos karai bei ekspansija alino Europą. Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I pastangos ją suvienyti į naują imperiją baigėsi nesėkme.
Dėl antirevoliucinių nuotaikų susiformavo konservatizmo ideologija (vienas svarbiausių atstovų – E. Burke’as) ir Europos politinė sankloda, kurią nustatė Vienos kongresas (1815), jis įtvirtino Europos jėgų pusiausvyrą: penkios didžiausios Europos valstybės (Austrija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Prūsija, Rusija) tapo jos ateitį lemiančiais politiniais veiksniais. Po Napoleono I karų Europoje sustiprėjo visuomenės bendrumo jausmas, kuris derinosi su romantizmo pasaulėžiūros ugdomu nacionalizmu, tad Vienos kongreso sistema neišvengė tautinių judėjimų neramumų (1830–1831 sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje, 1848–49 Tautų pavasaris). Europos valstybėse (išskyrus Rusiją ir Turkiją) įsitvirtino konstitucinė santvarka, stiprėjo atstovaujamoji valdžia, daugėjo rinkėjų, įsteigti valstybiniai bankai, 19 a. antroje pusėje Rusijoje likviduota feodalinė sistema ir baudžiavinė priklausomybė, į tautines valstybes susivienijo Italija (1861) ir Vokietija (1871).
J. Watto garo mašina (pagaminta 1832, Madrido aukštoji industrinės inžinerijos technikos mokykla)
Pramonės raida įtvirtino sukaupusiųjų kapitalą galią, gamyba persikėlė iš manufaktūrų į fabrikus, virto serijine, specializuota; prasidėjo pramonės perversmas (pirmiausia, nuo 18 a. vidurio, Didžiojoje Britanijoje). Iš visų žemynų į Europą buvo įvežamos žaliavos, dėl spartaus gyventojų prieaugio pakako darbo jėgos. Intensyvi užsienio ir vidaus prekyba, didėjančios investicijos, technikos atradimai (J. Watto garo mašina, 1781), 18 a. antroje pusėje–19 a. padidėjusi geležies gamyba ir jos kainų sumažėjimas, mokslo ir technikos sąveika ūkio pokyčius spartino (ryškėjo gamybos diferenciacija, buvo tobulinama metalų gavyba, atsirado plienas, įvairūs lydiniai, aliuminis). Įdiegus šiukšlių išvežimo sistemą ir kanalizaciją gerėjo higienos sąlygos – pakito miestiečių gyvenamoji aplinka. Statybose plytos daug kur išstūmė molį, šiaudus, medį. Pakito europiečių mityba – 18 a. pradėta plačiai auginti bulves. Valstiečių žemėvalda 17–19 a. stambėjo, ūkiai specializavosi. Atsirado žemės ūkio mašinos, patobulintas žemės įdirbimas.
Buvo tiesiami tvirtesnio pagrindo keliai, Europos vidaus susisiekimą visiškai pakeitė gariniai sraigtiniai laivai bei geležinkeliai (19 a.), europiečių gyvenimas tapo judresnis. Žmonių bendravimo galimybes išplėtė telegrafas, patobulėjo paštas. Ūkio raidą 19 a. pabaigoje spartino elektros ir naftos produktų panaudojimas. Atradus radioaktyvumą spartėjo medicinos raida, sumažėjo mirtingumas, Europos gyventojų daugėjo sparčiausiai pasaulyje.
19 a. vyko didžiausia istorijoje žmonių migracija: didelė Europos gyventojų dalis persikėlė į Šiaurės ir Pietų Ameriką. Daug Europos kaimo gyventojų išvyko į miestus, kurie dėl pramonės plėtros sparčiai plėtėsi. Pramoniniuose regionuose telkėsi darbininkija, kurios socialinės problemos (ekonominis išnaudojimas, skurdas, alkoholizmas, nusikalstamumas, vaikų darbas) skatino priešinimąsi kapitalistinės visuomenės trūkumams. Darbininkai tapo reikšminga politine jėga. Didžiausia darbininkų koncentracija išsiskiriančioje Didžiojoje Britanijoje 19 a. viduryje pradėtos socialinės reformos įtvirtino darbininkų teisių apsaugą, leido kurtis jas ginančioms profesinėms sąjungoms, kitur kovai su socialine nelygybe daugiau reikšmės turėjo socializmas, vėliau ir komunizmas – darbininkų tarptautinę vienybę ir kovą dėl politinio vyravimo skatinančios ideologijos.
Vakarų Europa liko pasaulio kultūros ir mokslo centras: daugiausia europiečiai mokslininkai formulavo ir skleidė gamtos mokslo idėjas, kurios veikė Europos politinę bei ekonominę raidą. Jos spartumą lėmė europiečių imlumas valdymo, technikos ir prekybės naujovėms, jas pritaikydama ypač greitai stiprėjo Vokietija.
Didelę Europos dalį užimanti Rusija nuo 16 a. savo įtaką didino ekstensyviai – plėsdama valstybės teritoriją. Po 18 a. pirmo ketvirčio Rusijos imperatoriaus Petro I valdymo ir kitų reformų ji sutvirtėjo ir ekonomiškai. 18 a. pabaigoje sustiprėjo jos ir Vakarų Europos politiniai ryšiai. Tai skatino tolesnes Rusijos ūkio ir kultūros permainas, tačiau jos vyko lėčiau. Visuomeniniai pokyčiai buvo lėtesni ir konservatyviojoje Austrijoje-Vengrijoje; jos visuomenėje dar nuo 18 a. plito daugiau valdovų idėjinės naujovės (apšviestasis absoliutizmas) nei pramoninis kapitalizmas, bet tarptautinės svarbos šios valstybės neprarado. Ekonominis ir politinis lenktyniavimas lėmė Vienos kongreso sistemos šalių nesutarimus. Į 19 a. pabaigą Europa suskilo į du blokus (Vokietija ir Austrija-Vengrija – Centrinių valstybių blokas; Prancūzija, Rusija ir Didžioji Britanija – Antantė), kurių (ir aplink juos susitelkusių valstybių) varžybos dėl kolonijų, rinkų ir tarptautinio statuso išprovokavo Pirmąjį pasaulinį karą (1914–18).
Naujausieji laikai
I pasaulinis karas, vykęs daugiausia Europos teritorijoje, įtraukė daugumą žemyno valstybių. Dėl modernios ginkluotės (sunkiosios artilerijos, kulkosvaidžių, aviacijos) panaudojimo daug Europos miestų ir kitų vietovių buvo nusiaubta, kovojančių valstybių gyventojai nuskurdo. Europa neteko daug gyventojų (pvz., 1916 per Verdeno mūšį žuvo apie 700 000–800 000 karių). Pokarinės Europos politinės sandaros naujoves įtvirtino Versalio taikos konferencija (1919). Politiškai karas skaudžiausiai palietė pralaimėjusias šalis: Austriją-Vengriją (1918 ji suiro) ir Vokietiją (jai buvo nustatytos didelės reparacijos, ji prarado daug teritorijų) bei nuvylė nedaug laimėjusią Antantės sąjungininkę Italiją. Nepakito Europos šalių kolonijų statusas. Po I pasaulinio karo Europos, kaip vyraujančio pasaulyje regiono, statusas pradėjo keistis (pirmiausia dėl stiprėjančių Jungtinių Amerikos Valstijų).
Europa 1937
Europos viduje sustiprėjo jos tautų nepriklausomybės judėjimai (vadinamojoje Versalio sistemoje tautoms pritaikytas apsisprendimo principas): susikūrė Čekoslovakija, Jugoslavija, prie Baltijos jūros – Suomija, Latvija ir Estija, nepriklausomybę atgavo Lietuva ir Lenkija. Rusijoje po 1917 Vasario revoliucijos tikėtasi įdiegti demokratinę santvarką, bet po bolševikų laimėto Spalio perversmo, vėliau ir pilietinio karo, įsitvirtino komunistų partijos (įgyvendinančios bolševizmo ideologiją) diktatūra. Kuriamos valstybės pamatai tapo kitokie – buvo suvalstybinta privati nuosavybė; tai prieštaravo Europos didžiosios gyventojų dalies pasaulėžiūros svarbiausiems principams. Priešprieša Sovietų Rusijai (nuo 1922 Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga), ypač išryškėjus jos siekiui primesti panašią santvarką ir kitoms šalims, iki pat 4 dešimtmečio vidurio skatino šios šalies politinį izoliavimą.
Kitos Europos dalies naują sanklodą, paremtą kolektyvinio saugumo principais, bandė įtvirtinti daugumą Europos šalių vienijusi Tautų Sąjunga (įkurta Versalio sutartimi). Dėl stiprėjančio pralaimėjusiųjų priešiškumo ir tautinių prieštaravimų vadinamoji Versalio sistema liko neveiksminga. Po karo išryškėjusias Europos valstybių ūkio problemas tikėtasi išspręsti reparacijomis, bet 1932 Vokietija buvo galutinai atleista nuo jų mokėjimo, Europos šalių ūkį neigiamai paveikė ir pasaulinė ekonomikos krizė (1929–33). Viena svarbiausių šio laikotarpio Europos problemų buvo demokratijos krizė – daugelyje šalių įsitvirtino autoritarizmas (Lenkijoje, Lietuvoje, Ispanijoje, Portugalijoje) arba totalitarizmas (Italijoje, SSRS, Vokietijoje). Vokietijoje totalitarizmas susilaukė daugiau gyventojų paramos, bet SSRS dėl Europos politinių įvykių sanklodos išsilaikė ilgiau. Pokario neviltį ir sutrikimą atspindėjo Europos tarpukario kultūra: nyko tradiciniai meno stiliai, intensyvėjo išraiškos formos, buvo labiau pabrėžiami alogiški pradai (absurdo teatras, sąmonės srautas, siurrealizmas). Greitai plito Europos kino filmų gamyba, mokslą (ilgainiui ir technologijas) paveikė A. Einsteino reliatyvumo teorija. Demokratinių, politinių bei intelektinių vertybių nuosmukio neatsvėrė stiprėjantis pacifistinis judėjimas; tai turėjo įtakos Europos politiniam gyvenimui: stiprėjo antiliberalių ir demokratinių valstybių priešprieša.
1939 Vokietija, sudariusi bloką su Italija ir Japonija (Ašies valstybės), vėliau – sąjungą su SSRS (Molotovo–Ribbentropo paktas; juo remdamasi 1940 06 SSRS okupavo Baltijos šalis – Estiją, Latviją ir Lietuvą), užpuolė Lenkiją. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Agresorei pasipriešinusios Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir 1941 06 Vokietijos užpulta SSRS 1941 09 sudarė sąjungą (Sąjungininkai). Ji įveikė Ašies valstybes. Po svarbiausių mūšių Europoje išaugo SSRS įtaka. Dėl karo nuostolių Vakarų ir Vidurio Europos valstybių galia susilpnėjo, jos įtaką pasaulyje užleido Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Jaltos ir Potsdamo konferencijų nutarimais į SSRS įtakos sferą pateko didelė Vidurio Rytų Europos dalis. Viena didžiausių valstybių – Vokietija (ir jos sostinė Berlynas, Berlyno siena) – pusę amžiaus (iki 1990) buvo suskaldyta. Europoje (kaip ir visame pasaulyje, Trumano doktrina) nuo 1947 didėjo įtampa tarp komunistinių ir demokratinių šalių, kuri skatino rengtis ir ginkluotis galimam karui (Šaltasis karas).
Europa 1989
Šalių priešprieša vertė jas vienytis į bendras karines organizacijas. Daugelis demokratinių šalių 1949 susijungė į NATO bloką, SSRS ir jos satelitės 1955 – į Varšuvos sutarties bloką. Iš šio bloko šalių nuo SSRS Europoje pavyko atsiriboti tik Jugoslavijai ir Albanijai. Ilgainiui tarp abiejų blokų nusistojo strateginė pusiausvyra. Varšuvos sutarties narių tautų pastangos keisti santvarką buvo malšinamos – didžiausi neramumai vyko 1956 Vengrijoje (Vengrijos revoliucija) ir 1968 Čekoslovakijoje (Prahos pavasaris). Išaugusią politinę įtampą Europoje mažino Helsinkio procesas. Varšuvos sutarties bloko šalių ekonominis atsilikimas ir nesugebėjimas varžytis su pirmaujančiomis Europos ir pasaulio valstybėmis lėmė jo (1989), o 1990–91 ir SSRS suirimą. Baltijos šalys (Estija, Latvija, Lietuva) atkūrė nepriklausomybę. Buvusiose sovietinio bloko šalyse nuo valstybinio centralizuoto planinio ūkio imta pereiti į laisvosios rinkos ekonomiką, atkurti demokratiją.
Berlyno sienos liekanos 21 a. pradžioje
Pasikeitimų procesas buvo nevienareikšmis, pvz., Jugoslavijoje etninė nesantaika virto pilietiniu karu. Vyraujančia Europos šalių politinių diskusijų tema tapo Europos ekonominė bendrija (prasidėjo 1948 Beniliukso valstybių ekonomine sutartimi), nuo 1993 – Europos Sąjungos kūrimas. Europos Sąjunga, t. p. NATO labai išsiplėtė (tarp naujų narių – Baltijos šalys). Eurointegracijos procesas glaudžiai susiejo jos narių žemės ūkio, pramonės ir prekybos sistemas, palengvino technologinių naujovių (kompiuterizacijos ir komunikacinių sistemų, nanotechnologijų, integrinių grandynų plėtros) plitimą, pagyvino mokslo ir švietimo ryšius; socialinės programos pagerino ekonomiškai mažiau aktyvių Europos gyventojų buitį. Ekonominiai ir politiniai interesai paskatino Europos Sąjungos plėtrą ir į buvusias sovietų bloko šalis.
Svarbiausia Europos šalių ekonominė ir politinė problema – sugebėti lenktyniauti su kitais sparčios plėtros pasaulio regionais (pirmiausia Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Kinija). 21 a. pradžioje Europą patyrė nevaldomos nelegalios migracijos iš Azijos ir Afrikos bangą (Pabėgėlių krizė, 2015–17) bei COVID‑19 pandemiją. Rusijai 2022 02 24 užpuolus Ukrainą Europoje kilo didžiausias nuo II pasaulinio karo laikų karinis konfliktas.
L: N. Davies Europa: Istorija Vilnius 2002; J. M. Roberts A History of Europe New York 1996.
396
https://s.vle.lt/maps/vle/?mapid=12_europa