Euròpos pãveldo žénklas (angl. European Heritage Label) suteikiamas Europos Sąjungos šalyse esantiems Europos istorijai, kultūrai ir integracijai svarbiems paveldo objektams. Europos paveldo ženklas yra Europos Sąjungos programos Kūrybiška Europa dalis.
Europos paveldo ženklas (lentelė su logotipu ant Kauno įgulos karininkų ramovės Kaune pastato sienos)
Atrankos kriterijai
Paveldo objektus siūlo iniciatyvoje dalyvaujančios šalys narės, juos Europos Komisijos atrankai rekomenduoja nepriklausomų ekspertų grupė (ją sudaro 13 narių – po 4 skiria Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija, 1 – Regionų komitetas). Ženklas gali būti suteikiamas architektūros ir gamtos vertybėms (pastatams ir jų kompleksams, archeologinėms vietovėms, kultūriniams kraštovaizdžiams, istoriškai svarbioms vietoms) bei nematerialiam kultūros paveldui. Pasiūlyti objektai turi būti svarbūs Europos ir Europos Sąjungos istorijai, turi plėtoti ir skleisti Europos Sąjungos propaguojamas vertybes, t. p. tinkamai prižiūrimuose paveldo objektuose turi būti vykdoma veikla, kuri skatintų europiečių domėjimąsi Europos paveldu, stiprintų kultūrinį dialogą. Atrankos metais paveldo objektams suteiktas Europos paveldo ženklas oficialiai įteikiamas kitų kalendorinių metų pradžioje. Atrinkti paveldo objektai žymimi lentele su Europos paveldo ženklo logotipu (sukurtas 2012).
Europos paveldo ženklas (lentelė su logotipu ant Kauno įgulos karininkų ramovės Kaune pastato sienos)
Istorija
2005 Europos paveldo ženklo idėją iškėlė tuometinis Prancūzijos kultūros ministras Renaud Donnedieu de Vabresas (g. 1954). 2006 04 28 Europos paveldo ženklas pirmą kartą pristatytas kaip Europos Sąjungos 18 šalių tarpvyriausybinė iniciatyva. 2008 11 20 pasiūlyta šią iniciatyvą paversti Europos Sąjungos iniciatyva. 2011 11 16 Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos sprendimu buvo įsteigtas Europos paveldo ženklas.
2013 (pirmaisiais atrankos metais) paraiškas ženklui gauti galėjo teikti tik šalys narės, kurios nedalyvavo tarpvyriausybinėje iniciatyvoje, 2014 – šalys narės, kurios dalyvavo iniciatyvoje. Nuo 2015 pãraiškos Europos paveldo ženklui gauti teikiamos ir objektai atrenkami kas 2 m. (kiekviena iniciatyvoje dalyvaujanti šalis narė gali teikti daugiausia po 2 paraiškas, iš jų nepriklausomų ekspertų grupė gali rekomenduoti Europos Komisijai tik 1).
Kas 4 m. vykdomas visų Europos paveldo ženklą gavusių paveldo objektų monitoringas (pirmasis įvyko 2016).
1
Europos paveldo ženklas Lietuvoje
2014 Europos paveldo ženklas buvo suteiktas 1919–40 Kauno architektūros 36 objektams: kooperatyvo Tulpė gyvenamajam namui (A. Mickevičiaus gatvė 15; 1926, inžinierius A. Macijauskas), Pradžios mokyklos pastatui (1931, architektas A. Jokimas; dabar Jono Jablonskio gimnazija), Centrinio pašto (1931), bendrovės Pažanga (Laisvės alėja 53; 1934, abiejų architektas F. Vizbaras) rūmams, bendrovės Butas daugiabučiui namui (Trakų gatvė 5; 1932, architektas Jonas Kriščiukaitis, inžinierius A. Rozenbliumas), J. Tūbelio vilai (architektas F. Vizbaras, dabar Kauno dailės gimnazija), Kauno apskrities savivaldybės (dabar Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas), Fiziško auklėjimo (visi 1933, dabar Lietuvos sporto universiteto centriniai rūmai), bendrovės Pienocentras (1934, dabar Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultetas), Prekybos, pramonės ir amatų (1938, visų architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis; dabar Kauno apskrities viešoji biblioteka), Žemės banko (1935, architektas K. Reisonas; dabar Kauno technologijos universiteto centriniai rūmai) rūmams, Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijai (1936, architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, inžinieriai A. Rozenbliumas, V. Ražaitis; dabar Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto rūmai), Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir M. K. Čiurlionio dailės muziejaus (1936, architektai V. Dubeneckis, K. Reisonas), Kauno įgulos karininkų ramovės (architektas S. Kudokas, abiejų inžinierius K. Krikščiukaitis) rūmams, S. Kudoko gyvenamajam namui (V. Mykolaičio‑Putino gatvė 11, abeji 1937), gimnazijai Šančiuose (abiejų architektas S. Kudokas; dabar Kauno technologijos universiteto Vaižganto progimnazija), Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčiai (architektai Algirdas Šalkauskis, Adolfas Netyksa, inžinierius P. Markūnas, abi 1938), Kauno sporto halei (1939, inžinierius A. Rozenbliumas), Taupomųjų kasų rūmams (1940, architektai A. Funkas, B. Elsbergas, A. Lukošaitis; dabar Kauno miesto savivaldybės pastatas), kino teatrų Romuva (architektas Nikolajus Mačiulskis) ir Pasaka (abu 1940, statybos technikas Juozas Segalauskas, inžinieriai Jokūbas Rabinavičius, Albinas Paškevičius; dabar laisvalaikio namai Nautilus) pastatams, Kristaus Prisikėlimo bazilikai (1940, architektas K. Reisonas), gyvenamiesiems namams (K. Donelaičio gatvė 17, architektas E. A. Frykas, 1929; Laisvės alėja 69, 1930; Maironio gatvė 13, architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis, 1931; Vytauto prospektas 30, architektas V. Dubeneckis, 1931; Kęstučio gatvė 38, architektas F. Vizbaras, 1932; K. Donelaičio gatvė 19, architektas A. Funkas, 1933; Laisvės alėja 3, architektas S. Kudokas, 1933; Vydūno alėja 59, inžinierius Vladimiras Kopylovas, 1934; L. Sapiegos gatvė 4, architektai Leiba Zimanas, Isaokas Trakmanas, 1935; Vaidilutės gatvė 3, architektas S. Kudokas 1938), Žaliakalnio (1933) ir Aleksoto (1935) funikulieriams, pastatų kompleksui (V. Putvinskio gatvė 52, inžinierius Volfas Brūnas, 1937; V. Putvinskio gatvė 54, architektas Adolfas Netyksa, 1934; V. Putvinskio gatvė 56, architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis, 1931; V. Putvinskio gatvė 60, architektai B. Elsbergas, K. Dušauskas‑Duž, 1933; V. Putvinskio gatvė 62, architektas Leonas Ritas, 1933; V. Putvinskio gatvė 64, architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis, 1928; V. Putvinskio gatvė 68, architektas A. Gordevičius, 1930; V. Putvinskio gatvė 70, architektas E. A. Frykas, 1932; V. Putvinskio gatvė 72, architektas B. Elsbergas, 1936).
2271
-EHL