Euròpos relgijos
Statistika
Europoje yra (2010) daugiausia krikščionių – apie 558 mln. (iš jų – apie 271 mln. katalikų, apie 110 mln. protestantų, apie 166 mln. stačiatikių, apie 5 mln. kitų krikščionių). Yra apie 43,5 mln. musulmonų, apie 1,41 mln. judėjų, apie 1,3 mln. budistų, apie 1,29 mln. hinduistų, apie 1 mln. tradicinių tikėjimų išpažinėjų, apie 808 tūkst. naujųjų religinių judėjimų išpažinėjų, sikhų, sintoistų, bahajų, dzenbudistų ir kitų. Apie 94 mln. Europos gyventojų yra netikintys, apie 40 mln. – ateistai. Katalikybė vyrauja Italijoje (99 %), Maltoje (98 %), Lenkijoje (95 %), Ispanijoje (94 %), Portugalijoje (94 %), Prancūzijoje (83–88 %), Austrijoje (78 %), Kroatijoje (76,5 %), Belgijoje (75 %), Lietuvoje (74 %), Slovėnijoje (70,8 %), Vengrijoje (67,5 %), Slovakijoje (60,3 %), stačiatikybė – Rusijoje (europinėje dalyje), Graikijoje (98 %), Moldavijoje (98 %), Rumunijoje (87 %), Bulgarijoje (83,8 %), Baltarusijoje (80 %), Serbijoje ir Juodkalnijoje (65 %). Evangelikų liuteronų daugiausia yra Danijoje (95 %), Islandijoje (93 %), Suomijoje (89 %), Švedijoje (87 %), Norvegijoje (86 %), Estijoje (78 %), musulmonų – Albanijoje (70 %), Bosnijoje ir Hercegovinoje (40 %). Anglikonybė labiausiai paplitusi Didžiojoje Britanijoje (40 mln. tikinčiųjų).
Europos religijų žemėlapis
Ikiistoriniai laikai
Iki apie trečio tūkstantmečio prieš Kristų žmonių tikėjimai atkuriami pagal archeologinius duomenis – laidojimo ir, kaip spėjama, aukojimo vietų radinius, dievybių atvaizdus, religinių statinių liekanas. Žinių apie ankstyvojo paleolito tikėjimus nėra. Radiniai, manoma, turintys religinę prasmę, siejami su neandertaliečiais ir datuojami vidurinio paleolito laikotarpio Moustier kultūra. Drachenlocho urve (Šveicarijos Alpės) rastoje neandertaliečių urvinėje stovykloje aptiktos, spėjama, palaidotos lokių kaukolės. Panašios kapavietės rastos Dordognėje (Prancūzija) ir Weimare. Remdamiesi šiais radiniais kai kurie tyrinėtojai daro prielaidą, kad Moustier kultūros laikotarpiu Vidurio Europoje egzistavo lokio kultas. Tuo laikotarpiu datuojami pirmieji žmonių laidojimo vietų radiniai.
Monte Circeo kyšulio kalvyno (apie 95 km į pietus nuo Romos) urvuose rasta akmenų rate gulinti žmogaus kaukolė (Circeo kultūra). Kaukolės kapai būdingi visam paleolitui. Moustier kultūros laikotarpio pabaigos radiniai rodo, kad žmonės buvo laidojami suriesti, apibarstyti raudona ochra. Spėjama, tai simbolizavo tikėjimą pomirtiniu gyvenimu ir (arba) atkuriančiąja žemės galia. Pech-Merle’io urve ir Montespano (abu Pietų-Pirėnų srityje) urve rastos akmeninės ar molinės, aplipdytos molio rutuliukais, panašios į lokio kūną skulptūros be galvų. Manoma, kad ant jų galėjo būti užmaunama lokio galva ir atliekamos medžioklės apeigos.
Baousseʼo-Rousse’o uolų masyve (prie Mentono) rastos Aurignaco kultūros laikotarpiu gyvenusių žmonių kapavietės (suriesti griaučiai, ištepti ochra, papuošti kriauklių vėriniais ir apyrankėmis, šalia padėti kvarcito ir titnago įrankiai). Vėlyvojo paleolito pirma puse datuojamos vadinamosios Veneros skulptūrėlės (su paryškintais lyties požymiais) randamos nuo Prancūzijos iki Rytų Sibiro. Jos laikomos pirmuoju deivės simboliniu atvaizdu. Manoma, kad tokiu pavidalu galėjo būti garbinama Deivė Motina, įkūnijanti ir globojanti vaisingumą, arba įvairios deivės, globojančios vaisingumą. Spėjama, kad kai kurie radiniai galėjo būti naudojami religiniams ritualams (Vengrijoje rasta apskrita fosilija su dviem įbrėžtomis linijomis, sudarančiomis kryžių).
Madeleine’o kultūros laikotarpio tikėjimai dar atkuriami iš piešinių ir raižinių uolų sienose. Piešiniuose daugiausia vaizduojami gyvūnai, tyrinėtojai tai sieja su egzistavusiais medžioklės ritualais ir magija. Spėjama, kad vėlyvojo paleolito Europos gyventojų tikėjimai galėjo būti panašūs į Sibiro ir Amerikos šiaurėje gyvenančių medžiotojų tautų praktikuotą šamanizmą. Ankstyvojo neolito kultūrų gyventojai perėmė ir tęsė vėlyvojo paleolito religines tradicijas. Rasta daug moterų skulptūrėlių su išryškintais lyties požymiais, manoma, gyvybės deivės ar deivių; jos rodo vaisingumo kulto tęstinumą ir klestėjimą. Žemdirbių ir gyvulių augintojų kultūrose Deivė Motina pradėta garbinti kaip Motina Žemė. M. B. Gimbutienė pagal Pietų ir Vidurio Europos ankstyvojo neolito ir bronzos amžiaus žemdirbių kultūrų archeologinius tyrinėjimus išskiria gyvybės, mirties, mirties ir atgimimo ciklo deives. Neolito laikotarpiu palaidoti žmonės t. p. randami suriesti ir apibarstyti ochra. Spėjama, kad tuomet pradėtos statyti šventyklos. Žemdirbių gyvenvietėse, šalia gyvenamųjų būstų, randama didesnių, labiau papuoštų, paprastai stovinčių gyvenvietės centre, pastatų liekanų (aukurai, keraminiai indai su ritualinių scenų ar simbolinių ženklų piešiniais, dievybių skulptūrėlės). Tripolės-Cucuteni kultūros (priskiriama eneolito laikotarpiui) teritorijoje (dabar Moldavija, Pietų Bugo slėnis) rastas penkto tūkstantmečio prieš Kristų statinys, manoma, buvusi šventykla (70 m2 ploto statinys iš molio, su aukuru, ant kurio kėdėse su ragų pavidalo atlošais buvo susodinta 16 moterų skulptūrėlių, šalia aukuro rastas krėslas, galbūt skirtas žyniui ar bendruomenės vyresniajam).
Senovės Graikijos religijos
Graikų gentys Viduržemio jūros regione apsigyveno dar ikiistoriniais laikais. Neandertaliečių laidojimo papročiai čia archeologiniais kasinėjimais nepatvirtinti. Bronzos amžiuje (antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje) t. p. garbinta vaisingumo deivė; Egėjo jūros baseino regione randamos vadinamosios Veneros skulptūrėlės. Daugiausia ankstyvojo bronzos amžiaus religinių reikmenų radinių yra iš Kikladų salų (Kikladų kultūra).
Kretos-Mikėnų kultūros laikotarpio sienų tapyboje, antspauduose, bronzos ir molio dirbiniuose vaizduojami jaučiai, manoma, religiniai ritualai su jaučiais. Vėlyvajame bronzos amžiuje buvo sukurtas linijinis B raštas. Knose, Pile, Mikėnuose, Tėbuose rastose lentelėse minimos ritualinės aukos, įvairūs dievai (Dzeusas, Hermis, Arėjas, Dionisas) ir deivės (Hera, Atėnė, Artemidė). Nuo bronzos amžiaus pabaigos duomenų apie religiją beveik nėra. Dalis jų atkuriama iš graikų literatūros (Homero epų). Dar Senovės Graikijos religija.
Senosios indoeuropiečių religijos
Europos neolitines kultūras sunaikino atsikrausčiusios keltų, germanų, anglosaksų ir kitos gentys. Europos indoeuropeizacija truko kelis tūkstantmečius. Archeologiniai tyrimai rodo, kad pirmosios indoeuropiečių gentys Europoje apsigyveno trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų (etninė Europos gyventojų sudėtis susiformavo pasibaigus slavų genčių migracijai). Apie 500 pr. Kr. prasidėjo indoeuropiečių genčių užkariavimai (keltai apsigyveno Vidurio ir Vakarų Europoje, germanai – Šiaurės Europoje, anglosaksai užkariavo Britaniją, frankai – Galiją). Slavų gentys pasiekė Dniepro ir Volgos aukštupius, asimiliavo čia gyvenusias baltų gentis, apsigyveno Balkanų pusiasalyje. Indoeuropiečių gentys išpažino savo religijas (baltų religija ir mitologija, germanų mitologija ir religija, keltų religija ir mitologija); daugelio jų svarbiausių dievų vardai (kartais ir funkcijos) sutampa. Tai rodo Europoje apsigyvenusių indoeuropiečių tautų religinės sistemos formavimąsi dar bendros prokalbės laikais. Senovės genčių aukščiausiųjų dievų panteonams bendra tai, kad jie dažniausiai būdavo trinarės, kartais – keturnarės (dar priskiriama deivė) ar šešianarės struktūros.
Senovės Romos religijos
Romėnai garbino daugelį senovės graikų dievų (pavadinę juos kitais vardais). Seniausiais laikomi Jupiteris, Junona, Minerva. Kitų romėnų dievų kultai atsirado paskutiniais amžiais prieš Kristų. Senovės Romos religija buvo valstybinė. Pompėjoje rasta oficialaus kulto statinių (spėjama, buvo 10 šventyklų), namų šventviečių, dievų statulų, lentelių su dievų atvaizdais, freskų, mozaikų religinėmis temomis. Daugiausia duomenų apie senovės Romos religijas yra išlikę iš 1 a. pr. Kr.–4 amžiaus. Žynių knygose (indigitamentose) minimos romėnų įvairios dievybės (sėjos, pjūties, santuokos ir kitos). Daugumai senųjų dievų buvo paskirtos giraitės, kuriose būdavo atliekami jiems skirti ritualai. Nuo 3 a. Romoje paplito Saulės kultas, imperatoriai pradėti laikyti dievais. Ilgainiui įsigalėjo tikėjimas sielos nemirtingumu ir pomirtiniu gyvenimu. Helenizacijos laikotarpiu Viduržemio jūros regiono tautose plito Rytų religijos (2 a. pabaigoje iš iranėnų perimtas dievo Mitros kultas, imperatorius Kaligula pastatydino šventyklą senovės egiptiečių deivei Izidei).
Krikščionybė
1 a. Romos imperijoje kilo ir pradėjo plisti krikščionybė. Iš pradžių krikščionys buvo persekiojami (persekiojimai prasidėjo 64, tęsėsi valdant imperatoriams Domicianui, Markui Aurelijui, Komodui, Dioklecianui). 303 laikomi paskutiniais krikščionių persekiojimo metais. 313 imperatorius Licinijus su Konstantinas I Milano ediktu paskelbė krikščionybę oficialia Romos religija (4 a. pabaigoje krikščionys sudarė apie 7–10 % Romos imperijos gyventojų).
Nuo 4 a. politeistiniai tikėjimai ėmė nykti. Imperatorius Konstancijus I Chloras uždraudė kai kurias senųjų tikėjimų apeigas, kraujo aukas, 392 Teodosijus I Didysis – visus senuosius tikėjimus. Imperatoriui Dioklecianui 395 Romos imperiją padalijus į 2 dalis atsirado du krikščionybės centrai, kurie varžėsi dėl aukščiausiosios bažnytinės valdžios. Chalkedono susirinkime (451) Konstantinopolis, kaip patriarcho rezidencija, paskelbtas antruoju po Romos pagal pirmumo eilę.
476 žlugus Romos imperijos vakarinei daliai rytinė išsaugojo politinį vientisumą ir virto Bizantijos valstybe. Iškilo Konstantinopolio patriarchatas, skleidžiantis stačiatikybę. Vidurio ir Rytų Europoje pradėtos steigti Bizantijos apeigų Bažnyčios (863 Moravijoje, 864 Bulgarijoje, 890 Serbijoje, 987 Kijevo Rusioje). Romos Bažnyčia 5 a. viduryje apkrikštijo frankus, 5 a. pabaigoje airius, 10 a. pabaigoje lenkus, 13 a. Baltijos kraštų gentis. Dėl imperijos dalių skirtingo ekonominio, kultūrinio lygio, nesutarimų dogmos ir apeigų klausimais, aktyvių Bizantijos misijų gilėjo konfliktas tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių, kurių skilimas įvyko 1054 (Bažnyčios skilimas). 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje beveik visa Europa buvo krikščioniška (christianizacija). Vakarų Bažnyčioje vyko teologiniai ginčai dogmų, apeigų, popiežiaus viršenybės ir kitais klausimais. 1517 M. Liuteris Wittenberge paskelbė tezes, prieštaraujančias Vakarų Bažnyčios kai kurioms doktrinoms. Kilo palaikančiųjų M. Liuterio pažiūras judėjimas – reformacija; plito Skandinavijoje, Prancūzijoje, Čekijoje (čekų broliai), Vengrijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Šveicarijoje reformacijos metu išsirutuliojo kalvinizmas. Jis plito Prancūzijoje, Nyderlanduose, Škotijoje, Anglijoje. Kūrėsi Protestantų Bažnyčios. Nuo 17 a. katalikybė Europoje įsitvirtino daugiausia romanų šalyse (išskyrus Rumuniją) ir Airijoje, stačiatikybė – slavų šalyse (išskyrus Lenkiją), Graikijoje, Rumunijoje, protestantizmas – germanų (išskyrus Austriją) šalyse.
Islamas
7 a. prasidėjus arabų užkariavimams islamas ėmė plisti pietvakarių Europoje, 14 a. – kai kuriose Aukso ordos užkariautose teritorijose. Iki 15 a. truko Pirėnų pusiasalio atkariavimas (rekonkista). Antroji islamo plitimo banga Europoje sustiprėjo apie 1453 turkų osmanų kariuomenei įsiveržus į žemyninę Europą. Jie užėmė Bizantijai priklausančią Graikiją, užkariavo Balkanų slaviškąsias šalis, didesnę dalį Vengrijos. Pasibaigus Austrijos–Turkijos karams islamas pradėjo trauktis iš Vidurio Europos. Jis įsitvirtino Albanijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Baškirijoje, Totorijoje, Čečėnijoje.
Judaizmas
Tiksliai nėra žinoma, kada prasidėjo žydų migracija į Europą. 9 a. žydai apsigyveno Karolingų valstybėje (ilgainiui imti persekioti). Arabams užkariavus Ispanijos dabartinę teritoriją, čia susikūrė vienas pirmųjų judėjų kultūros centrų. 10 ir 11 a. Ispanijoje suklestėjo žydų literatūra, filosofija, įsitvirtino sefardai. Viduriniais amžiais abipus Reino slėnio gyveno ir plito Rytų Europoje aškenaziai. 11 a. žydai atsikėlė į Angliją. Žydų persekiojimai sustiprėjo 12 a. (antijudaizmas). 1290 jie buvo išvaryti iš Anglijos (grįžo 1650), žydų bendruomenės buvo sunaikintos Italijos pietuose, 1306 žydai ištremti iš Prancūzijos. 1348 prasidėjus maro epidemijai žydai buvo žudomi daugelyje Europos šalių. Po jos persekiojimai susilpnėjo, žydams leista grįžti į miestus. Ispanijoje persekiojimai vėl prasidėjo iki 1492 (liepiama apsikrikštyti arba išvykti). 1648–49 žydų žudynės vyko Ukrainos ir Lenkijos žemėse. 16 a. dauguma žydų gyveno Osmanų imperijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. 18 a. pradžioje Podolėje (dabartinė Ukraina) susiformavo žydų religinis sąjūdis chasidizmas. 19 a. kilo antisemitizmas; daugelis žydų iš Europos emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Per Antrąjį pasaulinį karą Europoje buvo nužudyta apie 6 mln. žydų. Vatikano II susirinkimas priėmė dokumentą, smerkiantį antisemitizmą. 1993 popiežius pripažino Izraelio valstybę.
Nuo 20 a. antros pusės plinta naujieji religiniai judėjimai, sąlygiškai skirstomi į rytietiškos (Naujojo amžiaus, Suvienijimo judėjimai ir kiti) ir krikščioniškos (sekmininkų, Visos Evangelijos judėjimai ir kiti) kilmės. Europoje gyvenančių emigrantų iš Azijos ir Afrikos šalių bendruomenės išpažįsta savo tautines religijas.
140