Euròpos Sjungos bendróji ùžsienio ir saugùmo poltika, Europos Sąjungos valstybių narių bendradarbiavimas tarptautinės politikos srityje, įtvirtintas Maastrichto sutartyje. Pagal šią sutartį 1993 Europos Sąjungos bendroji užsienio ir saugumo politika tapo sudedamąja Europos Sąjungos struktūros dalimi.
Maastrichto sutartyje išdėstyti principai išreiškė siekį garantuoti ir stiprinti Europos Sąjungos valstybių narių saugumą, saugoti taiką pasaulyje ir skatinti tarptautinį bendradarbiavimą, plėtoti bei stiprinti demokratiją ir teisėtvarką, gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves. Nuspręsta kurti bendrą Europos Sąjungos užsienio politiką, steigti naujas institucijas, kurios analizuotų tarptautinius įvykius, numatytų neigiamus jų padarinius, ieškotų sprendimų, kurtų veiklos planus ir kita.
Europos Sąjungos bendroji užsienio ir saugumo politika išsiplėtojo iš 1969 Hagoje vykusio Europos bendrijų valstybių vadovų pasitarime pradėto Europos valstybių politinio bendradarbiavimo koordinuojant Europos bendrijų valstybių narių užsienio politiką. Nuo 1974 valstybių narių užsienio reikalų ministrų susitikimai dėl Europos politinio bendradarbiavimo tapo Europos bendrijų Tarybos susitikimų dalimi. Nuo 1977 vyksta trejeto – trijų valstybių (pirmininkavusios, pirmininkaujančios, pirmininkausiančios Europos Bendrijų Tarybai valstybės narės) užsienio reikalų ministrų – susitikimai.
1987 Vieningos Europos aktu Europos politinis bendradarbiavimas įteisintas kaip atskira Europos Bendrijų valstybių narių tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sritis. Europos Sąjungos bendrosios užsienio ir saugumo politikos veiksmingumui garantuoti Maastrichto sutartyje numatytos šios politikos įgyvendinimo pagrindinės priemonės – Europos Sąjungos valstybių narių bendra pozicija (valstybės narės privalo garantuoti, kad jų nacionalinė užsienio politika atitiktų bendrą Europos Sąjungos poziciją) ir bendri veiksmai (įpareigoja Europos Sąjungos valstybes nares vykdyti tam tikrus veiksmus bendrai pozicijai įgyvendinti).
1999 Amsterdamo sutartimi numatyta bendra Europos Sąjungos bendrosios užsienio ir saugumo politikos strategija. Europos Sąjungos bendrosios užsienio ir saugumo politikos veiklos pagrindines kryptis nustato Europos Sąjungos Vadovų Taryba. Šia sutartimi buvo įsteigta Vyriausiojo užsienio reikalų ir saugumo politikos įgaliotinio pareigybė. 1999 šias pareigas ėjo Jürgenas Trumpfas, 1999–2009 – J. Solana, 2009–14 – C. Ashton, 2014–19 – F. Mogherini, nuo 2019 pareigas eina J. Borrellis.
2001 Nicos sutartimi Briuselyje įkurtos ir pradėjo veikti naujos Europos Sąjungos institucijos – Politikos ir saugumo komitetas (valstybių narių diplomatinių atstovų lygmeniu) ir Europos Sąjungos karinis komitetas, kuris ėmė vadovauti visai Europos Sąjungos karinei veiklai, visų pirma karinių misijų ir operacijų planavimui bei vykdymui ir karinių pajėgumų plėtotei, konsultuoti Politikos ir saugumo komitetą kariniais klausimais.
2009 Lisabonos sutartis išplėtė Europos Sąjungos įgaliojimus saugumo ir gynybos srityje, buvo įsteigta Europos išorės veiksmų tarnyba, kuri nuo 2010 rūpinasi diplomatiniais santykiais su Europos Sąjungai nepriklausančiomis šalimis ir vykdo Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politiką. Šios tarnybos vienas padalinių yra Europos Sąjungos karinis štabas, tiesiogiai atsakingas Vyriausiajam užsienio reikalų ir saugumo politikos įgaliotiniui.
-Bendroji užsienio ir saugumo politika