Europos Sąjungos struktūrinė politika

Euròpos Sjungos struktrinė poltika, Europos Sąjungos valstybių narių bendri ekonominės ir socialinės raidos sprendimai ir jų įgyvendinimas. Tikslas – mažinti Europos Sąjungos valstybių ekonominės ir socialinės raidos skirtumus taikant finansines priemones ir koordinuojant valstybių regioninę politiką. Europos Sąjungos struktūrinė politika apima regioninę politiką ir tam tikrus Europos Sąjungos socialinės politikos bei bendrosios žemės ūkio politikos aspektus. Europos Sąjungos struktūrinė politika vykdoma per pagrindinius struktūrinius fondus: Europos socialinį fondą (įkurtas 1960), Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondą (įkurtas 1962), Europos regioninės plėtros fondą (įkurtas 1975), Europos Sąjungos žuvininkystės orientavimo finansinį instrumentą (įkurtas 1993), Sanglaudos fondą (įkurtas 1992 Maastrichto sutartimi). Struktūrinių fondų paskirstymo pagrindiniai principai – koncentravimo, papildomumo, programavimo, partnerystės – įtvirtinti 1986 Suvestiniu Europos aktu. Koncentravimo principo tikslas – skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonominių pokyčių (parama skiriama regionams, kurių BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 % Europos Sąjungos vidurkio), remti krizės apimtus pramoninius regionus, kad jie persiorientuotų į kitas ekonomikos sritis; teikti paramą mokymo, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo programoms. Papildomumo principu siekiama garantuoti, kad socialinės ir ekonominės raidos skirtumai būtų mažinami remiantis ne tik Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, bet ir suinteresuotų valstybių nacionalinio biudžeto lėšomis (iš jų turi būti skiriama 50 % paramos lėšų, išskyrus aplinkos apsaugos ir transeuropinių transporto tinklų sritį – šiais atvejais iš Europos Sąjungos fondų gali būti skiriama iki 80–85 %). Programavimo principu siekiama išvengti neveiksmingos ir nesuderintos struktūrinės paramos, ji teikiama programoms, kurios plėtojamos pagal Europos Komisijos nustatytus bendruosius kriterijus. Pagal partnerystės principą, formuojant ir įgyvendinant Europos Sąjungos struktūrinę politiką, be nacionalinių vyriausybių, siekiama įtraukti ir regionų bei vietos valdžios institucijas (šiam tikslui 1992 Maastrichto sutartimi įkurtas Regionų komitetas). Struktūrinės pagalbos programos gali būti inicijuojamos tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygiu (1994–99 valstybių narių inicijuotos programos sudarė 90 %). Europos Komisijai pateikiamas bendras programų dokumentas; patvirtinus programas jų vykdymą prižiūri ir vertina nacionaliniai, regioniniai ir vietiniai priežiūros komitetai. Struktūrinių fondų lėšų nuolat didėjo perskirstant kitas Europos Sąjungos biudžeto lėšas (daugiausia mažinant išlaidas bendrajai žemės ūkio politikai) – nuo 25 % Europos Sąjungos biudžeto 1993 iki 35 % 1999. Iš viso 2000–06 buvo numatyta skirti 275 mlrd. eurų (0,46 % Europos Sąjungos BVP): struktūriniams fondams – 210 mlrd., Sanglaudos fondui – 20 mlrd., valstybėms kandidatėms – 45 mlrd. eurų (iš jų stojimo į Europos Sąjungą paramai – 7 mlrd. eurų).