Euròpos Sjungos téisė, savarankiška teisės sistema, kurią sudaro normos, nustatytos Europos Sąjungos steigimo sutartyse: Europos Sąjungos sutartyje ir Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo bei kituose Europos Sąjungos teisės aktuose.
Bendrieji požymiai
Europos Sąjungos (ES) teisės sąvoka neatskiriama nuo acquis communautaire sąvokos, kuri apima ES teisės visumą: ES steigimo sutartis, t. p. ES ir jos pirmtakių Europos bendrijų sudarytas tarptautines sutartis su trečiosiomis valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis, ES institucijų priimtus teisės aktus ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją. ES teisėje t. p. taikomi bendrieji teisės principai, būdingi visoms ES valstybių narių teisės sistemoms ir pačiai ES teisės sistemai, pvz., teisinis tikrumas, teisės aktų netaikymo atgaline tvarka, nediskriminavimo ir kiti principai. ES teisė turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu tose srityse, kuriose ES valstybės narės teisėkūrą pagal ES steigimo sutartis perleido Sąjungai. Pagal ES steigimo sutartis ES institucijos (Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba kartu, ES Taryba ir Europos Komisija) priima privalomus valstybėms narėms ir jų nacionalinės teisės subjektams teisės aktus.
Teisėkūra po Lisabonos sutarties įsigaliojimo
2009 įsigaliojus reformatoriškai Lisabonos sutarčiai visai ES teisėkūrai taikoma vadinamoji įprasta teisėkūros procedūra (užtikrina Europos Parlamento ir ES Tarybos lygias galias priimant teisės aktus tokiose svarbiose ir plačiose srityse, kaip ES vidaus rinka, ekonomikos valdymas ir konkurencija, imigracija, energetika, transportas, gamtosauga, vartotojų apsauga). Toks pagrindinių dviejų ES institucijų lygiavertiškumas reiškia, kad Europos Parlamentas ir ES Taryba teisės aktus priima kartu. Įprastinėje teisėkūros procedūroje Europos Komisija visų pirma teikia teisės akto pasiūlymą Europos Parlamentui. Kai Europos Parlamentas ir ES Taryba patvirtina galutinį teisės akto tekstą, jį kartu pasirašo šių institucijų pirmininkai ir generaliniai sekretoriai. Po to teisės akto tekstas skelbiamas oficialiame leidinyje visomis 24 oficialiomis ES kalbomis. Europos Komisija turi kompetenciją priimti teisės aktus srityse, kuriose jai tokia kompetencija suteikta pagal ES steigimo sutartis, pvz., tam, kad būtų detalizuojami Europos Parlamento ir ES Tarybos priimti reglamentai ar direktyvos. Europos Sąjungos Vadovų Taryba nustato ES bendrąsias politikos gaires, prioritetus, strateginius interesus ir tikslus, todėl ši institucija paprastai negali priimti privalomų teisės aktų.
ES ir Europos bendrijų tarptautinės sutartys su trečiosiomis valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis turi privalomą galią. ES institucijos t. p. gali priimti rekomendacinės galios teisės aktus. ES teisės sistemai būdinga konstitucinio pobūdžio hierarchija, kurioje pagal prioritetą tam tikrą galią turi ES steigimo sutartys, ES Pagrindinių Teisių Chartija, tarptautinės sutartys su trečiosiomis valstybėmis, bendrieji teisės principai ir ES institucijų priimti teisės aktai. Priimdamos teisės aktus ES institucijos veikia neperžengdamos ES steigimo sutarčių joms suteiktų įgaliojimų ir laikydamosi šių sutarčių iškeltų tikslų. Šios sutartys yra konstitucinio pobūdžio, todėl Europos Teisingumo Teismas gali panaikinti joms prieštaraujančius ES institucijų priimtus teisės aktus. Šis teismas užtikrina, kad ES būtų vieningai aiškinamos ir taikomos ES steigimo sutartys ir kiti ES teisės aktai. Tokiam vienodam aiškinimui ir taikymui ypač reikšmingi Europos Teisingumo Teismo prejudiciniai sprendimai, kuriuos jis priima pagal ES valstybių narių teismų prašymus. ES institucijos, priimdamos ES teisės aktus, vadovaujasi subsidiarumo (reikalaujama, kad ES teisės aktai būtų priimti tik kai valstybės narės negali pasiekti teisinio reguliavimo tikslų, o ES gali juos pasiekti) ir proporcingumo (ES nesiima jokių veiksmų ir nepriima teisės aktų, kurie nėra būtini siekiant ES steigimo sutarčių nustatytų tikslų) principais.
ES teisės normos detaliai reguliuoja ekonominę, socialinę, gamtosauginę ir daugelį kitų sričių, svarbių ES valstybėms, piliečiams ir įmonėms. Valstybės narės privalo ES teisės normas įgyvendinti arba užtikrinti šių normų tiesioginį veikimą savo vidaus (nacionalinėje) teisėje. ES teisės normos gali tiesiogiai kurti teises fiziniams ir juridiniams asmenims ir kartu užtikrinti jų gynimą nacionaliniuose teismuose.
Teisės šaltiniai ir reguliavimas
ES teisės šaltiniai yra ES steigimo sutartys, ES institucijų teisės aktai, tarptautinės sutartys ir bendrieji teisės principai. ES teisė gali būti skirstoma į pirminę (ES steigimo sutartys ir jas papildančios sutartys, pvz., naujų valstybių narių stojimo į ES sutartys) ir antrinę (ES institucijų priimti teisės aktai, tarptautinės sutartys su trečiosiomis valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis) teisę. Europos Parlamentas ir ES Taryba kartu, t. p. kai kuriais atvejais ES Taryba ir Europos Komisija kiekviena atskirai, siekdami atlikti savo uždavinius, priima reglamentus (taikomi visuotinai ir tiesiogiai, privalomi visoms valstybėms narėms), leidžia direktyvas (privalomos valstybėms narėms, kurioms skirtos; nacionalinės valdžios institucijos gali pasirinkti jų įgyvendinimo būdus ir metodus), priima sprendimus (privalomi tiems, kam skirti), teikia rekomendacijas ir nuomones (neprivalomos).
ES teisės sistemoje galima išskirti institucinės ir materialinės teisės normas. Institucinės teisės normos reguliuoja Europos Parlamento, ES Vadovų Tarybos, ES Tarybos, Europos Komisijos, Europos Teisingumo Teismo, Audito Rūmų, Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Regionų komiteto, Europos Centrinio Banko, Europos investicijų banko ir kitų ES institucijų kompetenciją bei veiklą. Materialinės teisės normos veikia konkrečiose ES veiklos srityse nustatydamos vidaus rinkos ir muitų sąjungos, įmonių konkurencijos, ekonominės ir pinigų sąjungos, bendros žemės ūkio politikos, aplinkos apsaugos, bendros užsienio ir saugumo, bendros gynybos politikos, ES valstybių narių teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo ir kitas taisykles.
Pagrindinės laisvės ir teisės
Ypač svarbios ES vidaus rinkoje yra keturios laisvės: laisvas asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas. Šios laisvės sudaro ES vidaus rinkos ir visos ekonominės veiklos pagrindą.
Pagrindinių Teisių Chartija ES teisėje įtvirtina jos piliečių ir gyventojų asmenines, pilietines, politines, ekonomines ir socialines teises. Šioje Chartijoje, deramai atsižvelgiant į ES kompetenciją ir uždavinius bei į subsidiarumo principą, įtvirtinamos pagrindinės teisės, kylančios iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir tarptautinių įsipareigojimų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, ES ir Europos Tarybos priimtų socialinių chartijų ir Europos Teisingumo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo teisminės praktikos. ES valstybės narės, taikydamos ES teisę, privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi Pagrindinių Teisių Chartijos reikalavimų.
2602