Europos sutartis

Euròpos sutarts, viena asociacijos sutarčių, sudaroma su Vidurio ar Rytų Europos valstybe, besirengiančia stoti į Europos Sąjungą.

Tikslas, pirmosios sutartys

Tikslas – padėti šioms valstybėms pasirengti narystei Europos Sąjungoje. Pirmąsias Europos sutartis Europos Bendrija pasirašė 1991 su Lenkija, Vengrija ir Čekoslovakija (1993 buvo pasirašytos sutartys su Čekija ir Slovakija), 1993 – su Bulgarija ir Rumunija, 1995 – su Lietuva, Latvija, Estija, 1996 – su Slovėnija. Europos sutartį sudaro skyriai, skirti politiniam dialogui, laisvam prekių, kapitalo, asmenų judėjimui, steigimuisi, paslaugų teikimui, konkurencijai ir kitoms ekonominėms nuostatoms, įstatymų derinimui, ekonominiam ir finansiniam bendradarbiavimui.

Sutarties nuostatos

Pagrindinė Europos sutarties dalis yra asimetrinė laisvosios prekybos sutartis, numatanti panaikinti muitus ir kiekybinius pramonės prekių ribojimus (Vidurio ir Rytų Europos valstybės savo muitus gali išlaikyti ilgesnį laiką nei Europos Sąjungos valstybės). Žemės ūkio, tekstilės, plieno pramonės gaminių laisvoji prekyba sutartyje nėra numatyta. Prekybinė Europos sutarties dalis įforminta kaip tarpinė sutartis, kuri įsigalioja iš karto pasirašius Europos sutartį.

Baltijos šalims taikytas šiek tiek kitoks modelis: 1994 buvo pasirašytos laisvosios prekybos sutartys, kurios vėliau pasirašius Europos sutartį buvo į ją įtrauktos.

Europos sutarties kitų dalių nuostatos skirtos kitoms trims laisvėms – paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimo. Numatytas legaliai Europos Sąjungoje dirbančių darbuotojų darbo užmokesčio ir darbo sąlygų lygiateisiškumas (netaikomas sezoniniams darbininkams ir piliečiams, atvykusiems dirbti pagal dvišalius susitarimus). Sutartyje įtvirtinta steigimosi laisvė, siejama su nediskriminavimo principu steigiant savo verslą ir verčiantis ekonomine bei profesine veikla, t. p. nuostatos, reguliuojančios paslaugų teikimą ir kapitalo judėjimą, nuostatos, numatančios nacionalinės teisės derinimą su Europos Sąjungos teisės normomis.

Ekonominio ir finansinio bendradarbiavimo dalis apima bendradarbiavimą šiose srityse, joje numatyta finansinė pagalba Vidurio ir Rytų Europos valstybėms. Europos sutartyje numatytas laisvas kapitalo judėjimas. Skirsnyje dėl konkurencijos ir kitų ekonominių nuostatų pateikiamos nuostatos, draudžiančios konkurenciją ribojančias priemones – bendrovių susitarimus, kurių tikslas arba rezultatas yra konkurencijos ribojimas, bendrovių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, konkurenciją iškreipianti valstybės pagalba ir kita.

Dar numatyta intelektinės, pramoninės ir komercinės nuosavybės apsauga, viešųjų pirkimų liberalizavimas. Teisės aktų derinimo srityje numatyta derinti daugelio sričių, ypač vidaus rinkos, konkurencijos, darbuotojų apsaugos, aplinkos apsaugos ir vartotojų apsaugos, teisės aktus (derinimo terminai nenumatyti).

Kitose dalyse reglamentuotas Europos Sąjungos ir asocijuotųjų Vidurio ir Rytų Europos valstybių bendradarbiavimas įvairiose srityse – pramonės, kultūros, mokslo, švietimo ir kitose, nustatyti bendradarbiavimo ir pagalbos prioritetai. Paskutinė sutarties dalis reglamentuoja asociacijos institucijų funkcijas ir veiklos principus. Sutartimi įsteigtos asociacijos institucijos: Asociacijos taryba (Europos Sąjungos ir Europos sutartį pasirašiusių šalių ministrai renkasi bent kartą per metus ir prižiūri sutarties įgyvendinimą), Asociacijos komitetas ir Parlamentinis komitetas.

Skirtumas nuo kitų asociacijos sutarčių

Europos sutartis nuo kitų asociacijos sutarčių skiriasi tuo, kad į patį jų tekstą yra įtrauktos ir politinio dialogo nuostatos. Politinis dialogas apima reguliarius įvairaus lygio susitikimus (susitinka valstybių ir vyriausybių vadovai, užsienio reikalų ministrai, politikos departamentų direktoriai, ekspertai). Europos sutarčių, sudarytų su Baltijos šalimis, tekste yra skyrius, numatantis bendradarbiavimą kovojant su nusikalstamumu. Asocijuotosios valstybės nuolat kviečiamos prisidėti prie Europos Sąjungos bendros užsienio ir saugumo politikos deklaracijų, demaršų ir bendrųjų pozicijų, jos kartu su Europos Sąjunga bendradarbiauja tarptautinėse organizacijose, ypač Jungtinėse Tautose.

Teisiniu požiūriu Europos sutartys priskiriamos prie mišrių susitarimų, vienos šios sutarties reguliuojamos sritys priklauso Europos bendrijų, kitos – valstybių narių kompetencijai, todėl Europos sutartį turi ratifikuoti Europos Sąjungos valstybių ir Vidurio bei Rytų Europos valstybių parlamentai.

Europos sutarčių atsiradimas

Pirmosios Europos sutartys pasirašytos 1991, įsigaliojo 1994. Baltijos šalių Europos sutartys pasirašytos 1995, įsigaliojo 1998.

Pirmą kartą pasiūlymą sudaryti asociacijos sutartis su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis 1989 pateikė Didžiosios Britanijos vyriausybė. 1990 Europos Viršūnių Taryba nusprendė sukurti naują asociacijos sutarčių tipą ir įpareigojo Europos Komisiją parengti tokios sutarties projektą. Komisija pateikė laisvosios prekybos sutarties projektą, kuriame buvo numatytos politinio dialogo formos ir techninė bei finansinė pagalba. Politiniu požiūriu Europos Bendrijos valstybės Europos sutartį vertino kaip tam tikrą alternatyvą Vidurio ir Rytų Europos valstybių narystei Europos Bendrijoje. Po ilgų ir sudėtingų derybų Europos Bendrija sutiko sutartyje nurodyti, kad narystė Europos Bendrijoje yra galutinis Vidurio ir Rytų Europos valstybių tikslas. 1992 pabaigoje–1993 pradžioje Europos sutartis tapo ne ilgalaike narystės alternatyva, bet priemone jai pasiekti.

Lietuvos sudaryta Europos sutartis

Lietuva Europos sutartį sudarė 1995 06 12. Ši sutartis pakeitė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį, pasirašytą su Europos Bendrija 1992. 1994 07 18 Europos bendrijų ir Lietuvos Respublikos pasirašyta laisvos prekybos ir su prekyba susijusių reikalų sutartis tapo Europos sutarties dalimi. Europos sutartis pripažino Lietuvos siekį tapti Europos Sąjungos nare ir sudarė sąlygas Lietuvai dalyvauti įgyvendinant valstybių kandidačių pasirengimo narystei strategiją. Sutartis t. p. nustatė taisykles, pagal kurias liberalizuojamas finansų, aplinkos apsaugos, kultūros ir kitų sričių teisės aktų derinimas. Nuo 1995 Lietuvos valstybės vadovas kartu su kitų asocijuotųjų Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovais dalyvavo visuose reguliariuose Europos Sąjungos Viršūnių Tarybos susitikimuose.