Eusèbijas Cezarėjiẽtis, Eusèbijas Pamflas apie 265Palestina apie 340Palestina, Bažnyčios tėvas. Šventasis. Pirmasis krikščionybės kronikų autorius, senųjų Bažnyčios dokumentų rinkėjas. Mokėsi Pamfilo mokykloje Cezarėjoje; perėmė Origeno pažiūras. Prasidėjus krikščionių persekiojimams pabėgo į Tyrą, iš ten – į Egiptą. Cezarėjos vyskupas (apie 313). Ginčuose dėl Jėzaus Kristaus dieviškumo palaikė Arijų; Antiochijos sinode (325) atskirtas nuo Bažnyčios. Nikėjos I susirinkime (325) imperatoriaus Konstantino I Didžiojo liepimu pasirašė Nikėjos tikėjimo išpažinimą (Credo). Svarbiausias veikalas – Bažnyčios istorija (325, lietuvių kalba 1993; apima laikotarpį iki 324, gausu ankstyvosios krikščionybės raštų ištraukų, dokumentų iš Pamfilo bibliotekos ir imperatoriaus Konstantino I Didžiojo archyvų). Tyrinėjo Bibliją (Psalmių komentarai, Izaijo komentarai, Neaiškumai Evangelijose, Apie Velykų šventę, Evangeliniai kanonai, Onomasticon). Parašė apologetinių veikalų (Praeparatio Evangelica, Demonstratio Evangelica, abu apie 315–322, Theophania 333, Prieš neoplatoniką Porfirijų, Prieš Heraklą), knygą Apie Palestinos kankinius, dogminių raštų, panegirikų imperatoriui Konstantinui I Didžiajam, laiškų, pamokslų.
2709