Evangèlija paga Lùką, trečioji Naujojo Testamento knyga, priklauso Keturių evangelijų grupei. Tradiciškai priskiriama evangelistui Lukui. Parašyta 80–90 Antiochijoje ar kitoje Romos imperijos rytinėje dalyje bendrine senąja graikų kalba (koinė). Seniausių rankraštinių nuorašų fragmentai išlikę 175–225 papiruse (saugomas M. Bodmerio bibliotekoje Cologny, prie Ženevos). Manoma, Evangelija pagal Luką parašyta remiantis evangelisto Mato sudaryto Jėzaus Kristaus kalbų rinkinio aramėjų kalba vertimais į senąją graikų kalbą (neišliko) ir Evangelija pagal Morkų. Irenėjo Lioniečio ir Eusebijo Cezarėjiečio liudijimu, Evangelijoje atsispindi apaštalo Pauliaus skelbtas mokymas. Evangeliją pagal Luką sudaro pasakojimas apie Jono Krikštytojo ir Jėzaus Kristaus gimimą bei paaukojimą šventykloje (1–2), Jono Krikštytojo veiklą ir Jėzaus Kristaus krikštą (3, 1–22), pateikta Jėzaus Kristaus kilmės knyga (3, 23–38), aprašomas Jėzaus Kristaus gundymas (4, 1–13), veikla (4, 14–9, 50), kelionė į Jeruzalę (9, 51–19, 27), kančios savaitė, nukryžiavimas ir laidojimas (19, 28–23, 56), prisikėlimas ir apsireiškimas mokiniams (24).
Evangelijos pagal Luką iliuminacija (Lindisfarne evangelijos, apie 695)
Evangelijos pagal Luką iliuminacija (Lindisfarne evangelijos, apie 695)
Evangelijoje ryšku helenizmo laikotarpio literatūros įtaka, ji pradedama dedikacija spėjamam romėnui krikščioniui Teofiliui (1, 1–4), senovės graikų ir romėnų literatūrai būdingame biografiniame pasakojime pasitaiko grynai graikiškų chiazmų, lyriškumo suteikia moterų paveikslų gausa (Švč. Mergelė Marija, Elzbieta, Lozoriaus seserys Marija, Morta, Marija Magdalietė). Aprašomi įvykiai siejami su to meto istorija (1, 5; 2, 1), derinama šnekamoji ir literatūrinė kalba, yra atikizmų, nedaug ST citatų ir semitizmų. Jausmingumo, buities aprašymų yra tik kai kuriuose epizoduose – kalbant apie Jono Krikštytojo gimimą (1, 5–25. 36–41. 57–67), angelo Gabrieliaus žinią Švč. Mergelei Marijai (1, 26–36), Jėzaus Kristaus gimimą ir vaikystę (2), nusidėjėlės (7, 36–50) ir muitininko Zachiejaus (19, 1–10) atgailą. Gausu tik Evangelijai pagal Luką būdingų palyginimų: apie pamestąją drachmą (15, 8–10), turtuolį ir Lozorių (16, 19–31), gailestingąjį samarietį (10, 30–37), sūnų palaidūną (15, 11–32), fariziejų ir muitininką (18, 9–14) bei kiti. Jėzaus Kristaus kūdikystės istorijoje pabrėžiamas Švč. Mergelės Marijos vaidmuo (1, 26–56; 2, 5–7. 19. 34–35. 48. 51), Rytų išminčių pasirodymas Betliejuje (Mt 2, 1–12) pakeistas piemenų scena (2, 8–20), Kalno pamokslas (Mt 7) – glaustesniu pamokslu lygumoje (6, 17–49), Jėzaus Kristaus žodžiai ant kryžiaus (Mt 27, 46; Mk 15, 34) pateikiami kaip susitaikinimo malda (23, 46). Evangelija pagal Luką skirta pagonims, joje Jėzus Kristus vaizduojamas kaip visų žmonių gelbėtojas. Pasakojimą apie Jėzų Kristų evangelistas Lukas tęsia Apaštalų darbuose. Evangelijos žanrui Evangelija pagal Luką suteikė išraiškingumo, joje susieti senovės graikų ir Rytų kultūroms būdingi bruožai (Švč. Mergelės Marijos giesmė Magnificat 1, 47–55, Zacharijo giesmė Benedictus 1, 68–79, Simeono palaiminimas Dabar gali, Valdove 2, 29–32).
L: A. Rubšys Raktas į Naująjį Testamentą 2 d. Vilnius 1997.
2919