evangèlijos, pirmosios keturios Naujojo Testamento knygos, sudaro atskirą Keturių evangelijų grupę. Jose aprašytas Jėzaus Kristaus gyvenimas žemėje, mirtis ir prisikėlimas. Įprastą evangelijų eilės tvarką – Evangelija pagal Matą, Evangelija pagal Morkų, Evangelija pagal Luką, Evangelija pagal Joną – pirmą kartą mini Eusebijas Cezarėjietis perteikdamas Papijo Hierapoliečio (70–130) duomenis. Pirmosios 3 evangelijos vadinamos sinoptinėmis (apžvalginėmis), jų turinys ir forma yra panašūs. Evangelijos parašytos pagal 1 a. antros pusės rašytinius pasakojimus apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, manoma, rėmėsi apaštalų Evangelijos pirminio skelbimo schema. Evangelijos užrašytos vėliau negu Naujojo Testamento kitos knygos, bet perteikia ankstyvesnį istorinį kontekstą (jose Jėzaus Kristaus mokiniai dar neatsiskyrę nuo judėjų, gerosios naujienos apie išganymą skelbimas pagonims laikomas neaktualiu, skiriamas vieną Dievą išpažįstantiems ir kitiems). Evangelijų literatūrinei formai įtakos turėjo judėjų didaktinės literatūros žanrai. Vaizdingi moraliniai teiginiai (mašalai, hebrajiškai – posakis, parabolė, aforizmas) išplėtoti Jėzaus Kristaus palyginimuose (apie paklydusią avį – Mt 18, 12–14, Lk 15, 3–7, karalaičio vestuves – Mt 22, 1–14, ūkininkus žmogžudžius – Mk 12, 1–11, Lk 20, 9–18 ir kt.), evangeliniai palaiminimai (makarizmai; Lk 6, 20) kartais papildomi perspėjimais (Lk 6, 24).
Evangelijos pagal Joną (2,11–22) fragmentas (4 a.)
Evangelijos užrašytos taip, kad tiktų naudoti bendruomenėje kulto reikmėms (skaitiniams per pamaldas, rengimuisi krikštui), jos pritaikytos klausyti, mokytis atmintinai, recituoti. Evangelijose atsiskleidžiantis savitas Naujojo Testamento turinys 4–5 a. išsirutuliojo į dogminių teologijos tezių sistemą, turėjo didelę įtaką kultūros raidai; evangelijos išverstos į daugelį pasaulio kalbų (Biblija).
Evangelijų siužetų temas grožinėje literatūroje pradėjo naudoti pirmieji krikščionys poetai (Vetijus Akvilijus Juvenkas, 4 a., Aurelijus Prudencijus Klemensas, 348–apie 405, Sedulijus Kelijus, 5 a. antra pusė, ir kiti), plėtojo vidurinių amžių (Dante; sukurti misterijos, miraklio, pasijos žanrai), Renesanso (Teresė Avilietė, Kryžiaus Jonas), baroko (Lope de Vega), Šviečiamojo ir romantizmo (F. R. de Chateaubriand’as, Novalis), modernizmo (P. Claudelis, F. Mauriacas, R. M. Rilke, M. Bulgakovas, P. Lagerkvistas) laikotarpių rašytojai.
Evangelijos turėjo didelę įtaką krikščioniškosios ikonografijos (pagal jų siužetus nuo 3–5 a. kurtos mozaikos, freskos, statulos, nuo 6 a. miniatiūros, nuo 12 a. vitražai ir paveikslai), ikonų tapybos (nuo 6 a. Bizantijoje, nuo 14 a. Rusioje) raidai.
Evangelijų motyvais sukurta liturginių giesmių (O. di Lasso, G. P. da Palestrina), Valandų liturgijos giedojimų (C. Monteverdi, W. A. Mozartas), Švč. Mergelės Marijos giesmės Magnificat variantų (O. di Lasso, G. P. da Palestrina, J. S. Bachas, L. Cherubini, A. Bruckneris), daugiabalsių pasijų (H. Schützas, J. S. Bachas, K. Pendereckis), raudų (G. P. da Palestrina), oratorijų (G. F. Händelis, L. van Beethovenas, O. Messiaenas), kantatų (C. A. Debussy), operų ir scenos kitų kūrinių (R. Straussas, C. Orffas), baletų (P. Hindemithas, S. Prokofjevas), vokalinės (P. Hindemithas, A. L. Dvořákas), vokalinės instrumentinės (L. Dallapiccola, R. Wagneris) ir instrumentinės muzikos (A. Corelli, D. Buxtehude, J. S. Bachas, J. M. Haydnas, F. Couperinas) kūrinių.
Evangelijų siužetais arba jų temų parafrazėmis sukurta kino filmų (režisierius P. P. Pasolini, A. Wajda, R. Rossellini, F. Zeffirelli ir kiti).
2919
Keturios evangelijos