Evangèlikų Liuterõnų Bažnýčia, viena protestantų Bažnyčių, išpažįstanti liuteronybės doktriną. Vienija evangelikus liuteronus, atlieka evangelikų liuteronų apeigas. Priklauso apie 74 mln. narių (2015).
Doktrina
Pripažįsta 3 ekumeninius tikėjimo simbolius (Apaštalų simbolį, Credo, Atanazo simbolį) ir tikėjimo išpažinimo raštus: Augsburgo išpažinimas (Confessio Augustana 1530), Augsburgo išpažinimo apologija (Apologia Confessionis Augustanae 1531), Schmalkaldeno nuostatai (Die Schmalkaldischen Artikel 1537), Apie popiežiaus valdžią ir primatą (De potestate et primatu papae tractatus 1537), M. Liuterio Mažasis ir Didysis katekizmai (Der kleine Katechismus, Der große Katechismus, abu 1529), Santarvės formulė (Formula Concordiae 1577). Visi dokumentai surinkti Santarvės knygoje (Liber Concordiae 1580). Evangelikų Liuteronų Bažnyčios teologijos pagrindiniai principai: Biblijos autoritetas (sola Scriptura, pripažįsta hebrajišką Senojo Testamento kanoną), mokymas apie žmogaus nuteisinimą tikėjimu (sola fide) ir kad išganymas yra dovanojamas Dievo iš jo malonės per tikėjimą Jėzumi Kristumi, o ne pelnomas darbais (sola gratia).
Santarvės knygos (Liber Concordiae 1580) viršelis
Pripažįsta 2 sakramentus: Krikštą (kaip Šventosios Dvasios atgimdantį nuplovimą, teikiantį naują gyvenimą) ir Viešpaties vakarienę (tikrą Jėzaus Kristaus kūną ir kraują, dalijamą ir priimamą duonoje ir vyne). Bažnyčią suvokia kaip visų tikinčiųjų surinkimą, kuriame skelbiama Evangelija ir dalijami sakramentai. Šalia išpažinties maldos Viešpaties vakarienės liturgijoje turi ir asmeninę išpažintį.
Apeigose išlaikė daug tradicinių Vakarų Bažnyčios liturgijos elementų. Pabrėžia visuotinę tikinčiųjų kunigystę. Turi vyskupinę sinodinę struktūrą: aukščiausioji institucija yra sinodas, vykdomasis organas – konsistorija, kuriai vadovauja vyskupas arba superintendentas. Evangelikų Liuteronų Bažnyčiai priklausančios Bažnyčios yra kongregacinės; kiekvienoje šalyje tvarkosi autonomiškai. Atskirų šalių Evangelikų Liuteronų Bažnyčių ryšiai paremti savanorišku apsisprendimu.
Istorija
Evangelikų Liuteronų Bažnyčia susiformavo 16 a. Vokietijoje veikiama M. Liuterio Bažnyčios reformos idėjų, savarankiškai pradėjo egzistuoti 1530, kai evangelikų liuteronų kunigaikščiai Augsburgo seime pateikė imperatoriui Karoliui V Ph. Melanchthono parašytą Augsburgo išpažinimą. 1531 sudaryta Schmalkaldeno sąjunga – politinė ir karinė sąjunga reformacijos iškovojimams ginti. 1555 pasirašyta Augsburgo religinė taika sulygino evangelikų liuteronų ir katalikų teises. Evangelikų Liuteronų Bažnyčia paplito Skandinavijos, Baltijos šalyse, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, vėliau per emigraciją pasiekė ir Šiaurės bei Pietų Ameriką, Australiją. Kai kuriose valstybėse evangelikai liuteronai tapo vyraujančia konfesija. Evangelikų Liuteronų Bažnyčia yra gausiausia protestantiška Bažnyčia pasaulyje.1923–47 evangelikų liuteronų veiklą koordinavo Pasaulinė liuteronų konvencija, nuo 1948 – Pasaulio liuteronų fedederacija (jai priklauso 128 Bažnyčios, 61,5 mln. tikinčiųjų). 1951 įkurta Tarptautinė liuteronų konferencija. Evangelikų Liuteronų Bažnyčia dalyvauja ekumeniniame sąjūdyje, 1999 Augsburge pasirašė su Katalikų Bažnyčia Bendrą deklaraciją dėl mokymo apie nuteisinimą.
Evangelikų Liuteronų Bažnyčia Lietuvoje
Lietuvoje evangelikai liuteronai ėmė veikti apie 1536. Pirmieji žymesni evangelikai liuteronai – S. Rapolionis, A. Kulvietis, J. Zablockis, M. Mažvydas. 1539–42 veikė A. Kulviečio mokykla. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsaku buvo uždaryta, evangelikai liuteronai buvo priversti emigruoti, daugelis įsikūrė Karaliaučiuje. Pradėjo dėstyti Karaliaučiaus universitete. M. Mažvydas parengė Katekizmą (1547, pirmoji lietuviška knyga), išvertė agendą (1559), giesmių, psalmių (1566–70). B. Vilentas išvertė Evangelijas bei epistolas (1579), dalis jų perspausdinta J. Bretkūno, J. Morkūno ir M. Rejaus postilėse. J. Bretkūnas išvertė M. Liuterio Bibliją (1579–90, neišspausdinta), jo verstą Psalmyną peržiūrėjęs ir pataisęs 1625 išspausdino J. Rėza. Lietuvoje evangelikai liuteronai vėl pasirodė apie 1555 Vilniuje, Kaune, Biržuose, Kėdainiuose. 1573 Varšuvos konfederacijos aktas įteisino Evangelikų Liuteronų Bažnyčią Lenkijos ir Lietuvos Valstybėje. 16 a. per kontrreformaciją Lietuvoje evangelikų liuteronų sumažėjo, liko vokiečių religinės bendruomenės. Evangelikų Liuteronų Bažnyčia vyravo Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdos krašte.
Lietuvoje iki II pasaulinio karo veikė 87 parapijos. Po II pasaulinio karo daugelis evangelikų liuteronų pasitraukė į Vakarus. Lietuvoje sovietų valdžia Evangelikų Liuteronų Bažnyčią persekiojo, nacionalizavo 3/4 pastatų. Atkūrus nepriklausomybę Evangelikų Liuteronų Bažnyčia tapo savarankiška tradicine religine bendruomene. 1993 Evangelikų Liuteronų Bažnyčia įkūrė Evangeliškosios teologijos katedrą Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Plėtoja religinę (Biblijos skaitymo draugija), socialinę (diakoninė organizacija Sandora), kultūrinę (bažnytinės muzikos sandrauga, jaunimo folkloro ansamblis Vorusnėlė, televizijos laida Kelias), švietėjišką (komunikacijos ir leidybos centras, leidžia žurnalą Liuteronų balsas, Kelias) veiklą. Palaiko ekumeninius ryšius (ekumenizmas) su tradicinėmis krikščioniškomis bendruomenėmis Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia turi 56 parapijas (18 376 tikinčiųjų; 2011); centras Tauragėje. Veikia 4 parapijos užsienyje (Hageno ir Augsburgo parapijos Vokietijoje, Tėviškės ir Ziono parapijos Čikagoje, Jungtinės Amerikos Valstijos).
L: P. Jakubėnas Naujųjų amžių bažnyčios istorija Kaunas 1936; I. Lukšaitė Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje Vilnius 1999; R. H. Baiton Čia aš stoviu. Martyno Liuterio gyvenimas Tauragė 2000; E. Schlink Theology of Lutheran Confessions Minneapolis 1975; C. E. Braaten Principles of Lutheran Theology Philadelphia 1983.
2905