evangelizãcija, Evangelijos skelbimas ir jos liudijimas gyvenimu. Pirmasis ir didžiausias evangelizuotojas buvo Jėzus Kristus, žodžiais ir darbais skelbęs Dievo karalystę ir išganymą. Evangelizuojant kviečiama atsiversti ir tikėti Evangelija (Mk 1, 15), kuri skelbia Dievo meilę žmogui ir dovanoja gyvenimą (Jn 10, 10). Evangelizacija negalima be Šventosios Dvasios veikimo. Bažnyčia evangelizaciją pradeda nuo savęs velykine atgaila. Evangelizacija yra tikrasis Bažnyčios pašaukimas ir tapatybė, todėl ji siunčia krikščionis skelbti Evangeliją pasauliui. Evangelizacija skirta visiems; kiekvienas krikščionis pašauktas liudyti jame esančią viltį (1 Pt 3, 15). Pirmiausia evangelizuojama nieko negirdėjusius apie Jėzų Kristų, po to – dėl sekuliarizacijos nutolusius nuo tikėjimo. Katalikų Bažnyčia, siekdama panaikinti įvairių kultūros sričių atotrūkį nuo Evangelijos, dogminėje konstitucijoje Lumen gentium (1964) Gerąją Naujieną ragina skelbti per šeimas ir jaunimą, kad Evangelijos mokymo būtų laikomasi kasdieniame visuomenės gyvenime. Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes (1965) ir apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi (1975) pabrėžiama, kad evangelizacija kultūrą turi atnaujinti iš vidaus; pastarajame Bažnyčios dokumente teigiama, kad evangelizuojant skelbiamas ir įgyvendinamas žmogaus išlaisvinimas, nurodoma, kad evangelizacijos tikslas yra skleisti Evangeliją, ja perkeisti visas žmonijos sritis ir atnaujinti pačią žmoniją, pabrėžiama, kad tikra evangelizacija yra Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, vardo, mokymo, pažadų, Dievo karalystės ir slėpinio skelbimas, nurodomi evangelizacijos būdai: Evangelijos liudijimas krikščionišku gyvenimu, skelbimas žodžiu, homilija, katechizacija; kviečiama evangelizuoti naudojantis žiniasklaida, asmeniškai, teikiant sakramentus, į evangelizacija skatinami įsitraukti ir dvasininkai, ir pasauliečiai. Protestantų Bažnyčiose evangelizacija neatsiejama nuo ekumenizmo. Nuo 1979 protestantiškose šalyse evangelikų teologai evangelizaciją siekia įtraukti į visuomeninį gyvenimą.
117