evoliùcijos teòrija, teorija, kuri teigia, kad gyvieji organizmai atsirado Žemėje iš negyvosios materijos ir veikiant evoliucijos veiksniams diferencijavosi į paprastus ir sudėtingus. Remiasi mokslo duomenimis, dažniausiai eksperimentiniais, arba patirtimi. Evoliucijos teorijos buvo kelios. Iš reikšmingesnių pažymėtinas lamarkizmas, kurį 1809 suformulavo J.‑B. A. P. de Lamarckas. Jo pagrindinis teiginys, kad organizmai kinta veikiami aplinkos, vidinio jausmo, arba noro tobulėti, ir lavinimosi. Kintamumo priežastys buvo aiškinamos klaidingai, dėl to teorija neprigijo. Pirmąją mokslinę evoliucijos teoriją 1859 suformulavo Ch. R. Darwinas (darvinizmas). Jis atskleidė evoliucijos varomąsias jėgas: kintamumą, paveldimumą ir gamtinę atranką; svarbiausia jų – gamtinė atranka. Lygindamas palikuonių perprodukcijos ir visuotinio kintamumo duomenis Ch. R. Darwinas įsitikino, kad kovojant dėl būvio kiekvieno individo išlikimas priklauso nuo nežymių teigiamų požymių, kuriais jis skiriasi nuo kitų individų (gamtinės atrankos principas). Ch. R. Darwinui nepavyko nustatyti požymių paveldėjimo mechanizmo. 20 a. biologai, apibendrinę genetikos, ekologijos ir molekulinės biologijos duomenis, suformulavo sintetinę (dirbtinę) evoliucijos teoriją. Pirmasis šį pavadinimą 1942 pavartojo J. S. Huxley. Sintetinė evoliucijos teorija išskyrė mikroevoliucijos procesą, per kurį vyksta genotipiniai populiacijos persitvarkymai. Paveldimi pokyčiai (mutacijos ir rekombinacijos) yra elementari evoliucijos medžiaga. Evoliuciją veikia gamtinė atranka. Mikroevoliucijos metu vykstantys procesai yra panašūs į makroevoliucijos pradinio etapo procesus, dėl kurių susidaro viršrūšiniai taksonai. Susiformavus sintetinei evoliucijos teorijai visos buvusios evoliucijos teorijos, išskyrus darvinizmą, prarado savo reikšmę. Dar kreacionizmas, neodarvinizmas, neolamarkizmas.
L: V. Grant The Evoliutionary Process New York–Columbia 1985.
1203