ẽžeras, dalį sausumos paviršiaus įdubimo ilgą laiką užimantis stovinčio vandens telkinys, neturintis tiesioginio ryšio su Pasauliniu vandenynu. Žemėje yra daugiau kaip 10 mln. ežerų; jų bendras plotas apie 1,62 mln. km2 (apie 1,1 % sausumos ploto), tūris apie 0,22 mln. km3 (apie 0,015 % hidrosferos vandens išteklių). Daugiausia ežerų susitelkę pleistoceno apledėjimų srityse (apie 73 % bendro ploto sudaro ežerai, telkšantys į šiaurę nuo 40° šiaurės platumos). Ežeringiausias žemynas – Šiaurės Amerika (ežeringumas apie 2,2 %).
Pagal vandens paviršiaus absoliutųjį aukštį ežerai pasiskirstę labai įvairiai: dauguma yra 0–500 m absoliučiajame aukštyje, tarp didžiausių ežerų aukščiausiai esantis ežeras – Titicaca (3812 m), žemiausiai – Negyvoji jūra (423 m žemiau jūros lygio, 2015; vandens lygis žemėja apie 1 m per metus). Apie 90 % bendro ploto sudaro 253 ežerai, kurių plotas daugiau kaip 500 km2; didžiausias ežeras – Kaspijos jūra (396 000 km2), didžiausias gėlo vandens ežeras – Aukštutinis ežeras (82 400 km2). Didžiausi ežerai pateikiami lentelėje. Yra 12 ežerų, kurių gylis daugiau kaip 500 m; giliausias ežeras – Baikalas (1620 metrai). Lietuvoje yra apie 9000 ežerų (Lietuvos ežerai), kurių plotas daugiau kaip 0,05 ha; bendras jų plotas apie 920 km2. Lietuvos ežeringumas – 1,4 %; didžiausias ežeras – Drūkšiai (2 lentelė), giliausias – Tauragnas (62,5 metro). Kai kurie tyrinėtojai lagūniniu ežeru laiko Kuršių marias (apie 1580 km2).
Baikalas – giliausias pasaulio ežeras (Rusija)
1
2
*iš jų 10 km2 priklauso Baltarusijai
**iš jų 13,9 km2 priklauso Rusijos Federacijai (Kaliningrado sričiai)
Kilmė
Ežerai būna natūralūs ir dirbtiniai. Dirbtiniai ežerai (tvenkiniai) susidaro pastačius užtvankas arba atskyrus nuo jūros įlankas, vandens pripildžius karjerus.
ledyninis ežeras (Kazachija)
Natūralūs ežerai skirstomi į tektoninius (jų dubenys susidarė Žemės plutos sprūdžiuose, plyšiuose, įlinkiuose, pvz., Kaspijos jūra, Baikalas), ledyninius ežerus (dubenis suformavo žemyniniai ir kalnų ledynai bei jų tirpsmo vandenys; jų ypač daug Suomijoje, kai kuriuose Kanados regionuose, jie sudaro daugumą daugiau kaip 0,5 ha ploto Lietuvos ežerų), vulkaninius (telkšo krateriuose, lavos laukų duburiuose bei lavos patvenktuose slėniuose, pvz., Nikaragvos ežeras), patvenktinius (susidarė nuogriuvoms ar nuošliaužoms užtvenkus upių slėnius, pvz., Sarezo ežeras, Rica), upinius (upių senvagėse, užakusiose protakose, pvz., Nemuno žemupio žiogiai), lagūninius (susidarė nuo jūros atsiskyrus įlankoms, pvz., Lagoa dos Patoso ežeras, Krokų Lanka), karstinius (susidarė karstinėse įdubose, jų yra Šiaurės Lietuvoje – apie Biržus, Pasvalį).
Be to, yra meteoritinės (meteoritiniuose krateriuose), sufozinės (gruntinio vandens išplautose dubėse), eolinės (vėjo išpustytuose duburiuose), organogeninės (tarp koralų rifų ar aukštapelkių plynėse susidarančiuose įdubimuose) kilmės ežerų. Daugelio ežerų dubenų kilmė sudėtinga, juos įvairiu metu formavo ne vienas procesas.
Sandara
Ežero dubenyje skiriamos dvi skirtingų savybių zonos: bangų veikiama seklioji dalis – litoralė (paprastai iki 2 m gylio) ir gilesnė, bangų nepasiekiama – profundalė. Tarp jų yra sampyla, susidariusi iš litoralėje išplautų grunto dalelių. Ežero krante, šalia litoralės, yra paplūdimys; pakilus ežero vandens lygiui jis užliejamas, nusekus – tampa sausumos dalimi. Ežero dubuo užima tik dalį sausumos įdubimo; jo šlaituose (aukščiau ežero vandens lygio) dažnai matomi akumuliaciniai pakrančių pylimai, terasos (buvusių lėkštų paplūdimių liekanos). Ežero vandens masė virš profundalės skirstoma į bentalę (priedugnyje) ir pelagialę (aukščiau). Pagal paviršinį nuotakumą ežerai skirstomi į nuotakius (dauguma drėgno klimato sričių didžiųjų ežerų), nenuotakius (daugiausia jų yra sauso klimato srityse) ir periodiškai nuotakius (pereinamojo klimato sričių ežerai ir maži drėgno klimato sričių ežerai).
Tauragnas (Utenos rajono savivaldybė; giliausias Lietuvoje)
Metinės vandens prietakos (paviršinės ir požeminės) santykis su ežero tūriu, išreikštas procentais, yra ežero pratakumo koeficientas; jis rodo ežero vandens apytakos spartą. Ežero vandens lygio svyravimai būna trumpalaikiai (svyravimai susiję su oro sąlygomis), sezoniniai (susiję su klimato sezoniškumu, ypač ryškūs tų ežerų, kurie daugiausia vandens gauna iš paviršinės prietakos), daugiamečiai (susiję su ilgalaikiais klimato pasikeitimais, būdingi nenuotakiems ežerams) ir ilgaamžiai (dažniausiai nulemti geologinių ir geomorfologinių veiksnių).
Terminis režimas
Ežere dėl klimato sąlygų ir paties ežero morfometrinių ir vandens optinių savybių susidaro vertikali terminė struktūra.
Joje išskiriami trys sluoksniai: epilimnionas (paviršinis beveik vienodos temperatūros sluoksnis), metalimnionas (vidurinis – temperatūros šuolio sluoksnis) ir hipolimnionas (apatinis, didžiąją metų dalį nesimaišantis sluoksnis, kurio temperatūra artima didžiausio tankio vandens temperatūrai). Vidutinių platumų giliuose ežeruose vasarą vandens temperatūra gilyn žemėja, kol pasiekia didžiausio tankio temperatūrą, 4 °C (tiesioginė terminė stratifikacija), žiemą – kyla (atvirkštinė terminė stratifikacija). Pavasarį ir rudenį dėl konvekcinės sąmaišos temperatūra visuose gyliuose tampa vienoda (homotermija). Pagal homotermijų skaičių per metus ežerai skirstomi į dimiktinius (dvi homotermijos per metus; vidutinio klimato zonos ežerai) ir monomiktinius (viena homotermija per metus; subtropinio ir subarktinio klimato zonų ežerai).
Kertuojų ežeras
Tropinio klimato zonos ežerams visus metus būdinga tiesioginė, arktinio – atvirkštinė terminė stratifikacija. Dėl vandens tankio skirtumų ežeruose vyksta konvekcinė sąmaiša, kuri sukelia silpnas, dažniausiai vertikalias sroves. Dėl vėjo poveikio vyksta dinaminė sąmaiša, kuri sukelia horizontalias dreifines bei gravitacines sroves ir bangavimą. Dauguma ežerų srovių yra nepastovios, jų kryptis ir intensyvumas labai kinta; kiek stabilesnės tik nuotėkinės srovės, susidarančios pratakiuose ežeruose. Ežero vandens spalva ir skaidrumas priklauso nuo dugno gruntų sudėties bei vandenyje esančių cheminių ir organinių medžiagų (skaidriausias vanduo – Baikalo).
Mineralizacija
Pagal vandens mineralizaciją ežerai skirstomi į gėlus (mineralizacija iki 1 g/l), druskėtus (1,1–25 g/l) ir druskingus (daugiau kaip 25 g/l).
druskingas Baskunčako ežeras (Rusija)
Ežero vandens mineralizacija bei cheminė sudėtis priklauso nuo klimato sąlygų ir ežero dubenyje vykstančių cheminių, biologinių bei dinaminių procesų. Drėgmės pertekliaus srityse daugumos ežerų vandens mineralizacija mažai kinta; vyrauja gėli ežerai. Sauso klimato srityse ežerų vandens mineralizacija dėl intensyvaus garavimo kur kas didesnė nei intakų; dauguma ežerų druskėti arba druskingi. Daugumos Lietuvos ežerų mineralizacija svyruoja nuo 0,2 iki 0,5 g/l. Pagal vyraujančius pagrindinius jonus (dažniausi katijonai Ca2+, Mg2+, Na+, K+; anijonai – HCO3-, SO42-, Cl-) ežerų vanduo skirstomas į hidrokarbonatinį (yra daugumoje gėlų ežerų) ir sulfatinį bei chloridinį (druskinguose ir druskėtuose ežeruose; priklauso nuo baseino gruntų cheminės sudėties). Kai ežerų mineralizacija neviršija 2 g/l, tarp katijonų vyrauja Ca2+, kai ji didesnė, vyrauja Na+.
Ežerų vandens sudėtyje yra ir biogeninių elementų (įvairių N, P, Fe, Si junginių), ištirpusių organinių medžiagų bei mikroelementų. Ežeruose vykstantiems biologiniams procesams svarbios vandenyje ištirpusios dujos (O2, CO2, N2, H2S, CH4). Daugumoje ežerų O2 kiekis nuo paviršiaus dugno link mažėja, CO2 – didėja; H2S ir CH4 susidaro tik priedugnyje anaerobinėmis sąlygomis.
Augalija ir gyvūnija
Augalija ir gyvūnija ežeruose pasiskirsto zoniškai. Zoniškumas būdingas ir ežerų ekosistemai: produktyvumu ir didžiausia biologine įvairove pasižymi litoralė, neproduktyviausia ir skurdžiausia rūšiniu požiūriu yra profundalė. Ežero ekosistema priklauso ir nuo jo maistingumo.
Oligotrofinių (mažamaisčių) ežerų vandenyje yra mažai organinių ir biogeninių medžiagų; tai gilūs aukštųjų platumų arba kalnų ežerai su palyginti šaltu ir deguonies prisotintu vandeniu, juose nedaug vandens augalų ir bestuburių gyvūnų. Mezotrofiniai (vidutinmaisčiai) ežerai taip pat gilūs, bet organinių medžiagų juose, t. p. ir augalijos bei gyvūnijos biomasės daugiau. Eutrofiniai (daugiamaisčiai) ežerai seklūs, jų vandenyje gausu biogeninių medžiagų ir didžiąją metų dalį nestinga deguonies, litoralė dažnai užima labai didelę dubens dalį ir jos augalija ypač vešli, ežere daug bestuburių ir dumblių. Hipertrofinių (maisto pertekliaus) ežerų vandenyje dar daugiau biomasės, kartais stinga deguonies. Distrofiniai (bemaisčiai) ežerai susidaro aukštapelkėse, kur dėl didelio vandens rūgštingumo organinės medžiagos negali suirti, todėl vandenyje stinga biogeninių medžiagų ir deguonies.
užaugantis ežeras Božje Oko (Baltarusija)
Dauguma Lietuvos ežerų yra mezotrofiniai (Dusia, Tauragnas) ir eutrofiniai (Amalvas, Žuvintas), mažiau – distrofinių (pelkių ežerai) bei hipertrofinių.
Visiems ežerams būdinga senėjimas: nuo pat ežero atsiradimo dėl dugne besikaupiančių ežerinių nuosėdų ir pelkėjimo jie seklėja, kol tampa sausumos dalimi. Drėgno klimato srityse gilių ežerų maistingumas priklauso nuo jų amžiaus: senstant jie iš oligotrofinių tampa mezotrofiniais, vėliau eutrofiniais, kol pagaliau tampa pelkėmis. Natūralią ežerų eutrofizaciją spartina ir žmonių veikla – iš baseino į ežerą patenka nemažai pramonės, komunalinio bei žemės ūkio nuotekų, kuriose itin gausu biogeninių medžiagų. Sauso klimato srityse ežerai pamažu džiūsta ir virsta druskožemiais.
Naudojimas
Ežerai naudojami žvejybai (į daugelį jų papildomai suleidžiama mailiaus), laukams drėkinti. Iš dugne susikaupusių nuosėdų gaminamos trąšos, gydomasis purvas, įvairios druskos. Didesni ežerai – svarbūs vandens transporto keliai. Kai kurie ežerai naudojami kaip šiluminių elektrinių aušinimo baseinai. Daugelio ežerų vandens lygis reguliuojamas dirbtinai; jų vanduo naudojamas hidroenergetikai bei upių nuotėkiui reguliuoti. Didelę reikšmę ežerai turi poilsiui ir turizmui.
-ežerai
pelkėjantis Notigalės ežeras
karstinis ežerėlis (Kirkilų apylinkės, Biržų rajono savivaldybės teritorija)
kalnų ežeras ir jį maitinančios tirpstančio ledyno vandens tiekmės (Hardangervidda, Norvegija)
1841