Èzero kultūrà, ankstyvojo bronzos amžiaus archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų viduryje–trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduryje dabartinėje Bulgarijos, Rytų Graikijos (palei Egėjo jūros šiaurinį pakraštį) ir Vakarų Turkijos teritorijoje. Pavadinta pagal 1961–71 tyrinėtą (tyrė G. Georgijevas, N. Merpertas, R. Katinčarovas ir D. Dimitrovas) Ezero (Bulgarija) gyvenvietę. Susiklostė iš vietinės Karanovo kultūros ir iš Eurazijos stepių plintančios pilkapių kultūros (pilkapiai, pilkapynai).
Gyvenvietės kurtos kyšuliuose, kalvotose ir sunkiai prieinamose vietose, buvo įtvirtintos (Ezero gyvenvietę juosė dvi 80 ir 160 m ilgio, 1,5–2 m pločio akmeninės sienos). Žmonės gyveno stačiakampiuose namuose, statytuose iš medinių stulpų (aptikta stulpaviečių), sienos išpintos šakomis ir glaistytos plonu molio sluoksniu; didesni namai dviejų patalpų. Namuose rasta krosnių, židinių, pakylų grūdams džiovinti ir duobių jiems saugoti. Įtvirtintos gyvenvietės buvo administraciniai, kultūriniai ir gamybos centrai, aplink jas kūrėsi mažos gyvenvietės.
Gyventojai vertėsi žemdirbyste (augino kviečius, miežius, vikius ir žirnius) ir sezonine gyvulininkyste. Naudojo daugiausia akmeninius (grūstuvus, plaktukus, gludinimo įrankius, kirvius, kaltus), kaulinius ir raginius (dažniausiai iš elnio ragų pagamintas ylas, kaltus, kaplius, kirvius), t. p. varinius ir bronzinius (ylas, peilius, durklus, kaltus, adatas) įrankius; rasta akmeninių formų kirviams lieti. Keramika – ąsočiai, puodynės, puodeliai su ąselėmis; jų forma ir apdaila paprastesnė nei Karanovo kultūros keramikos. Mirusiuosius laidojo kapuose su įvairiomis akmeninėmis konstrukcijomis.