ežerótyra, limnològija (gr. limnē – ežeras + logos – mokslas), mokslo šakų, tiriančių ežerus ir tvenkinius (limnosistemas), kompleksas, geografijos pažinimo sistemos dalis; siauresne reikšme – ežerų hidrologija. Ežerotyra tiria ežerų ir tvenkinių genezę, evoliuciją, struktūrą, hidrologinius, hidrodinaminius, fizinius, cheminius, geologinius, geomorfologinius, biologinius ir antropogeninius procesus, kurie lemia arba kontroliuoja šias vandens sistemas palaikančius medžiagų ir energijos srautus, jų būsenų pokyčius; tiria, dėl ko ši gamtinė aplinka tampa patraukli specifinėms gyvųjų organizmų rūšims, grupėms, bendrijoms (biocenozėms).
Bodeno ežero sedimentologinių tyrimų platforma (2019)
Nagrinėja ežerų dubenų kilmę (ežerų morfogenezė) ir sandarą (ežerų morfologija ir morfometrija), jų keitimąsi (paleolimnologija), nuosėdas (ežerų sedimentologija), vandens fizines ir chemines savybes – skaidrumą, spalvą, druskingumą, ištirpusias ir skendinčias mineralines ir organines medžiagas bei dujas, tankį, elektros laidį, šilumos ir ledo režimą (ežerų hidrofizika ir hidrochemija), vandens balansą, vandens lygio kitimą, poveikį upių nuotėkiui (ežerų hidrologija), bangavimą, sroves, seišas, sąmaišą (ežerų hidrodinamika), vandens organizmų produktyvumą ir sezoninius jų ritmus (biologinė ežerotyra), ežerų rekreacinę vertę, mineralinius ir biologinius išteklius, rekultivacijos būdus (taikomoji ežerotyra).
Naudojasi ekspedicijų, stacionarių tyrimo stočių, hidrometeorologijos tarnybų duomenimis, kosminėmis ir aerofotografinėmis nuotraukomis, specialiomis ir kompleksinėmis hidrologinėmis, hidrofizinėmis, hidrocheminėmis, hidrobiologinėmis ežerų ir tvenkinių nuotraukomis, juose vykstančių procesų matematiniu ir fizikiniu modeliavimu.
Ežerų tyrimo duomenys padeda nustatyti, kaip keitėsi klimatas, upių nuotėkis, augalija ir gyvūnija, žmonių ūkinė veikla, kaip ežerus panaudoti transportui, energetikai, drėkinimui, geriamojo ir pramoninio vandens tiekimui, žuvininkystei, biologinių ir mineralinių išteklių gavybai, rekreacijai.
Istorija
Ežerotyros sistemingi tyrimai pradėti 19 a. pabaigoje. F. A. Forelis (Šveicarija) 1886 išleido ežerų tyrimo instrukciją, 1892–1904 – 3 tomų monografiją apie Ženevos ežerą, 1901 – pirmąjį sistemingą ežerotyros kursą. Pirmieji apibendrinamieji ežerotyros darbai: S. A. Forbeso apie Jungtinių Amerikos Valstijų ežerų ekosistemas (1887), R. J. Russello apie Šiaurės Amerikos ežerus (1895), D. Anučino apie Volgos aukštupio ežerus (1894–95), A. Delebecque’o apie Prancūzijos ežerus (1898). 20 a. pirmoje pusėje ežerų hidrodinamiką tyrinėjo W. Schmidtas (Austrija) ir E. A. Birge’as (Jungtinės Amerikos Valstijos), morfometriją – G. Vereščiaginas (Rusija), nuosėdas – G. Lundquistas (Švedija), trofiškumą – A. Thienemannas ir E. Naumannas (Vokietija), ekosistemas – C. Juday (Jungtinės Amerikos Valstijos). Ežerotyros vadovėlių parašė P. Welchas (Jungtinės Amerikos Valstijos), F. Ruttneris (Vokietija), B. Zaikovas (Rusija), G. E. Hutchinsonas (Jungtinės Amerikos Valstijos), B. Bogoslovskis (Rusija), R. G. Wetzelis (Jungtinės Amerikos Valstijos).
1922 įkurta Tarptautinė limnologų sąjunga, kuri rengia tarptautinius kongresus ir simpoziumus. Ežerotyros problemos nagrinėjamos ir Tarptautinės hidrologijos mokslų asociacijos simpoziumuose, tiriama pagal specialias UNESCO programas (pvz., Tarptautinė hidrologinė programa, Žmogus ir biosfera). Ežerų eutrofikacijos, rūgštėjimo ir kitiems procesams tirti Kanadoje (Ontarijo provincijoje) 1968 įkurtas Eksperimentinis ežerų poligonas (46 ežerai).
Tarptautiniai žurnalai: Journal of Great Lakes Research, Limnologica, Limnology & Oceanography.
Lietuvoje
Lietuvoje pirmieji Vilniaus krašto ežerų vandens augalus tyrė 1825 S. B. Górskis ir J. F. Volfgangas. Pirmieji duomenys apie didesniuosius Lietuvos ežerus paskelbti 1861 išleistoje Kauno ir Vilniaus, o 1863 – Gardino gubernijos statistikoje. 1899 Dusios ežero morfologiją, morfometriją, florą ir fauną aprašė J. Radziukynas. 1904 N. Zografas žuvininkystei ištyrė 23 Kauno, 143 Vilniaus, 13 Gardino gubernijos ežerų. Po I pasaulinio karo ežerus tyrė Lietuvos universiteto (vėliau Vytauto Didžiojo universitetas) gamtininkai (K. Bieliukas, T. Ivanauskas, S. Kolupaila, K. Pakštas, Č. Pakuckas, K. Regelis, A. Šarauskaitė-Ingaunienė, P. Šivickis), Miškų ir melioracijos departamento kultūrtechnikai (P. Gaidamavičius). 1926 prie Metelių ežero įsteigta pirmoji vandens matavimo stotis. Apie Lenkijos 1920 okupuotos Lietuvos dalies ežerus mokslo darbų 20 a. 3 dešimtmetyje paskelbė W. Bowkiewiczius, H. Garlikowska, J. Kondrackis, Romanas Kongielis, E. Rakowskis. 1929 prie Žeimenų ežero įsteigta vandens matavimo stotis.
2021 ežerų vandens lygis buvo stebimas 10 vandens matavimo stotyse.
Ežerus tiria Gamtos tyrimų centro Botanikos, Ekologijos, Geologijos ir geografijos, Lietuvos energetikos institutų, Lietuvos žemės ūkio universiteto, Vilniaus universiteto mokslininkai.
Tyrimai ir veikalai
Po II pasaulinio karo K. Bieliukas ir J. Kriščiūnas parengė LTSR ežerų katalogą (1953). Ežerų genezę, morfologiją ir morfometriją tyrė K. Bieliukas, A. Garunkštis ir A. J. Stanaitis (Ežerai gimsta, bręsta ir miršta 1969), K. Kilkus (LTSR ežerų morfometrija 1982), M. Vasiliauskienė, ežerų raidą – M. Kabailienė (Lietuvos holocenas 1990), R. Kunskas, N. Savukynienė, B. Vaičvilienė, ežerų hidrologiją – A. Barisas, K. Kilkus (Lietuvos ežerų hidrologija 1989), Julius Taminskas, G. Valiuškevičius, vandens lygį – E. Červinskas, A. Garunkštis, J. Jablonskis, K. Kilkus, J. Tamošaitis, A. Tautvydas, G. Valiuškevičius, hidrochemiją – A. Bunikis, J. Kavaliauskienė, I. Klimkaitė, H. Laumenskas, Julius Taminskas, dinamiką ir termiką – V. Chomskis (Mažų ežerų dinamika ir termika 1969), K. Kilkus (LTSR ežerų optika ir termika 1985, Dimiktinių ežerų terminės struktūros 2000), B. Pernaravičiūtė, D. Šarauskienė, G. Valiuškevičius, E. Žukaitė, sedimentaciją – R. Budavičius, J. Galčienė, A. Garunkštis (Lietuvos ežerų sedimentaciniai procesai 1975), V. Kadūnas, F. Martinkėnienė, J. Tamošaitis, augaliją – J. Balevičienė, A. Balevičius, V. Galinis, A. Minkevičius, Irena Birutė Šarkinienė, I. Trainauskaitė, planktoną – A. Baranauskienė, G. Jankavičiūtė, K. Jankevičius, J. Kasperovičienė, J. Kavaliauskienė (Lietuvos ežerų dumbliai 1996), T. Kiselytė, J. Kostkevičienė, O. Pečiulienė, V. Žiliukienė, dugno gyvūniją – I. Gasiūnas, A. Grigelis, ichtiofauną – E. Bukelskis, T. Ivanauskas, R. Krotas, A. Mačionis, J. Maniukas, J. Virbickas, T. Virbickas, V. Žiliukas, ežerų apsaugos problemas – P. Kavaliauskas, K. Kilkus (Lietuvos draustinių ežerai 1986), Julius Taminskas.
Lietuvos rytinės ir pietrytinės dalies didžiausių ežerų aprašymai, jų detalūs žemėlapiai ir batimetriniai planai pateikti K. Kilkaus knygoje Ežerai. 119 Lietuvos ežerų (2013).
Vadovėlių parašė K. Bieliukas (Ežerotyros pagrindai 1961), K. Kilkus (Bendroji hidrologija: ežerai ir vandens talpyklos 1993), (Ežerotyra 2005).
2795