Èzros knygà, Èzdros knygà, viena Senojo Testamento Istorinių knygų. Pavadinta pagrindinio veikėjo Ezros vardu. Parašyta hebrajiškai, su 2 aramėjiškais intarpais (4, 6–8, 18; 7, 12–26). Naudodamasis Ezros ir Nehemijo užrašais 4 a. pabaigoje–3 a. prieš Kristų pradžioje galutinai suredagavo nežinomas Metraščių knygų autorius, kartais vadinamas Metraštininku. Hebrajų Biblijoje Ezros knyga kartu su Nehemijo knyga sudarė vieną tekstą. Septuagintoje buvo vadinama Ezros antra knyga ir ėjo po apokrifinės Ezros pirmos knygos. Vėlyvuosiuose graikiškuose ir lotyniškuose Biblijos vertimų rankraščiuose Ezros knygos tekstas padalytas į 2 dalis. Vulgatoje Ezros knyga vadinama Ezros pirma knyga (Ezros antra vadinama Nehemijo knyga, Ezros trečia – apokrifinė Ezros pirma knyga, Ezros ketvirta – dar vienas apokrifinis tekstas), į hebrajų Bibliją (nuo 1448) įtraukta dabartinių pavadinimu. Ezros knygoje vaizduojami 538–458 prieš Kristų įvykiai: į Babiloniją ištremtų izraelitų išlaisvinimas (1, 1–5), sugrįžimas į tėvynę (1, 6–2, 70), Jeruzalės šventyklos aukuro atstatymas (3), samariečių priešinimasis (4), šventyklos statybos pabaiga ir pašventinimas (6), Ezros ir kitų izraelitų atvykimas į Jeruzalę (7–8), Ezros malda (9), tautos atgaila (10). Izraelis vaizduojamas kaip vieninga dvylikos grįžusių giminių bendrija ir priešinamas samariečiams – po karaliaus Saliamono mirties atskilusių genčių palikuoniams. Politiškai priklausoma Jeruzalės bendruomenė galinti laisvai išpažinti savo tikėjimą, todėl atgimimą skatinantys įvykiai (Kyro įsakas, šventyklos atstatymas, Įstatymo skelbimo bei Sandoros su Dievu atnaujinimas) Ezros knygoje traktuojami kaip Viešpaties malonė.
L: A. Rubšys Raktas į Senąjį Testamentą d. 3 Vilnius 1996.
2919