fãcija (lot. facies – išvaizda, pavidalas), lokaliai slūgsiančių nuosėdų ar uolienų visuma, susidariusi tam tikromis sąlygomis ir dėl to turinti tam tikrų išskirtinių sudėties ir sandaros bruožų. Paleogeografijoje ir istorinėje geologijoje facija traktuojama kaip sąlygos, kuriomis vyksta nuosėdų kaupimasis ir jų diagenetiniai pokyčiai. Facijos, kaip ir uolienos, skirstomos į nuosėdines, metamorfines ir magmines. Nuosėdinės facijos išskiriamos pagal uolienų litologinę sudėtį, susidarymo sąlygas ir vietą: litofacijos – pagal uolienų litologinę sudėtį (pvz., smėlinga, molinga, dolomitinė facija), biofacijos – pagal organinių liekanų sudėtį ir pobūdį (koralų, graptolitų, midijų facija), geocheminės facijos – pagal sedimentacijos ir diagenezės geochemines sąlygas (sulfidinė, sideritinė, glaukonitinė facija), tektonofacijos – pagal tektoninio režimo pobūdį (riftų, salų lankų, kolizinių zonų, pasyvių žemynų pakraščių facijos), pagal susidarymo vietą išskiriamos jūrinės (pvz., šelfinė, abisalinė, batialinė facija), žemyninės (upinė, ežerinė, glacialinė, eolinė facija), lagūninės (evaporitų, pagėlinto vandens facijos) ir kitos. Metamorfinių uolienų facijos išskiriamos pagal mineralų asociacijas, atspindinčias regioninio metamorfizmo laipsnį (žaliųjų skalūnų, amfibolitinė, granulitinė facija). Magminių uolienų facijos išskiriamos pagal magmų rūšis, jų stingimo gylį, magminių uolienų slūgsojimo formas (batolitų, silų, daikų facijos). Tos pačios uolienos, turinčios įvairių prigimties požymių, pagal tyrimo tikslą gali būti priskirtos tiek vienai, tiek kelioms facijoms. Genetiškai artimų facijų grupės sudaro formacijas.
Kiekviena facija atspindi uolienų susidarymo sąlygas, todėl facijų rekonstrukcija (facijų analizė) yra vienas svarbiausių istorinės geologijos metodų, t. p. ji padeda atkurti naudingųjų iškasenų susidarymo sąlygas ir palengvina geologines paieškas. Geologijos šaka, tirianti uolienų susidarymo sąlygas, vadinama facijų mokslu. Facijos terminą 1839 pirmasis pavartojo A. Gressly; pagal jį facija – tuo pačiu metu susidariusių darinių sudėties ir paleontologinių savybių kaita horizontalia kryptimi.
Lietuvos nuosėdinėje dangoje vyrauja jūrinės facjos, susidedančios iš nuotrupinių ir karbonatinių, rečiau – sulfatinių uolienų. Kvartero paviršinėse nuogulose vyrauja ledynmečių žemyninės facijos – moreninės (riedulingas priesmėlis, priemolis), fliuvioglacialinės (smėlis, žvyras), limnoglacialinės (molis, aleuritas).
2406