fajánsas (pranc. faïence; pagal Italijos miesto Faenzos vardą), smulkiagrūdė, akyta, dažniausiai balta keramika. Būna neglazūruotas (praleidžia skysčius ir dujas) ir glazūruotas. Gaminamas iš plastiško sunkialydžio, kaitrai atsparaus molio ir kaolino, neužterštų geležies, titano oksidais, sieros ir kitais spalvotais junginiais, dedama liesiklių (švaraus kvarcinio smėlio, kvarco, fajanso gaminių laužo), fliusų (feldšpatų, pegmatito, kreidos, dolomito, magnezito). Komponentai smulkinami trupintuvais ir statgirnėmis, malami šlapiuoju ar sausuoju būdu rutuliniais malūnais. Formavimo masė dažniausiai ruošiama tyrės pavidalo (60 % drėgnio) mentiniais, sraigtiniais maišytuvais. Gaminiai formuojami plastiškuoju būdu (iš tyrės specialiais presais pašalinus vandens perteklių iki 18–25 % drėgnio) rankomis, pusautomačiais ir automatais arba tyrę sumaišius su elektrolitų tirpalais gautas 30–34 % drėgnio šlikeris liejamas į gipsines formas. Formose ir išimti iš formų fajanso gaminiai džiovinami džiovyklose, aukštojo dažnio srove arba infraraudonaisiais spinduliais. Išdžiūvę fajanso gaminiai degami pirmą kartą 1250–1280 °C temperatūroje (biskvitinis degimas), prireikus glazūruojami (glazūruoti fajanso gaminiai mažiau praleidžia skysčius ir dujas) ir vėl degami 1000–1280 °C temperatūroje. Fajanso gaminiai dažomi prieš glazūravimą (kai glazūra skaidri) arba po glazūravimo (tada dar degama trečią kartą 600–900 °C temperatūroje). Kai kada fajanso dirbiniai angobuojami, emaliuojami. Pagal fajanso masės sudėtį ir šukės struktūrą skiriamas kietasis (dažniausia jo masės sudėtis: 50–55 % molio, 25–30 % kvarcinio smėlio, 5–8 % feldšpato, apie 10 % fajanso gaminių laužo), molinis (turi iki 80 % molio) ir kalkinis fajansas (jame daugiau kalcio oksido). Kietasis fajansas yra palyginti stiprus ir patvarus. Iš jo gaminami dailiosios keramikos gaminiai (servizai, šviestuvai, statulėlės), buitiniai ir techniniai indai, kokliai, apdailos plytelės, vonios, praustuvai, kriauklės, klozeto puodai ir kita. Molinis fajansas naudojamas filtrams, rečiau buitiniams indams gaminti. Kalkinis fajansas labai akytas, lengvas, nestiprus; tinka filtrams.
2570
Fajansas dailėje
dviąsis ąsotis su dangteliu (Senovės Egiptas, 1 a. pr. Kr.)
dekoratyvinė lėkštė (Iranas, apie 1210, Freero meno galerija Vašingtone)
vaistinės indas (Prancūzija, 17 a., Nacionalinis keramikos muziejus Sèvre’e)
Taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių (stalo, vaistinės, apeiginiai indai, vazos, žvakidės, statulėlės, plaketės, medalionai), panašių į fajansinius, buvo jau senovės Egipte (nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų), Babilone (6 a. pr. Kr.), Kinijoje (nuo 4–5 a.), Korėjoje (11–13 a.), Japonijoje (16 amžius). Nuo 9 a. pusfajansio dirbiniais garsėjo Artimųjų Rytų šalys, 11–15 a. – Ispanija; plėtota ispanų‑maurų keramika, Valensijos dirbiniai. 15–17 a. italų majolika turėjo įtakos kitų Europos šalių keramikai. Europoje pirmieji fajanso dirbiniai pradėti gaminti apie 1520–65 Prancūzijoje: veikė Saint-Porchaire (Saint-Porchaireʼo fajansas), 17–18 a. – Roueno (Roueno fajansas), Moustiers, Nevers’o (Nevers’o fajansas) manufaktūros; 16 a. dirbinius, panašius į fajansinius, kūrė B. Palissy. Nuo 17 a. pradžios fajanso gamybos centras buvo Olandija; 1650–1750 klestėjo Delfto manufaktūrų dirbiniai. 18 a. antroje pusėje–19 a. Didžiojoje Britanijoje kurti plonasieniai fajanso dirbiniai, remtasi J. Wedgwoodo technologija.
Fajansas Lietuvos dailėje
Lietuvoje nuo 18 a. plito atvežtiniai (Delfto, Belwederio; Delfto fajansas, Belwederio fajansas) ir Lietuvos Didžiosios Kinigaikštystės didikų įsteigtų keramikos manufaktūrų fajanso dirbiniai. Jos 18–19 a. veikė Białoje (Lenkija, 1738 įsteigė O. Sanguškaitė-Radvilienė), Sveržanėje (Minsko sr., 1742 įsteigė M. K. Radvila), Celiachanuose (Bresto sr., 18 a. antroje pusėje įsteigė M. Oginskis), Hlinske (Lvovo sr., 18 a. įsteigė Radvilos), Korece (Rovno sr., 1784; Koreco keramika), Horodnycioje (Žitomyro sr., 1803, abi įsteigė J. K. Čartoriskis), Nieborówo (Lodzės vaivadija, 1881 įsteigė M. Radvila; Nieborówo keramika). 19 a. fajanso dirbiniai gaminti Grūžiuose (P. Puzino įsteigtame majolikos ir terakotos fabrike), Vilniuje (1832 įsteigtuose M. Navicko, J. Simanausko fajanso fabrikuose), 20 a. pradžioje – Biržuose (N. Taseckio įmonėje), antroje pusėje buitiniai fajanso dirbiniai – keramikos gamykloje Jiesia Kaune. Meninių fajanso dirbinių sukūrė L. Šulgaitė (dekoratyvinė kompozicija Jūros gyvūnai 1982), O. Petkevičiūtė (Servizas salotoms 1984), A. Butvila (dekoratyvinė kompozicija Trys daikteliai 2002).
D. Laučkaitė-Jakimavičienė. Besimaudančios gražuolės (2000; © LATGA, 2020)
2756