faksimilinis aparatas
faksimlinis aparãtas, fãksas, įrenginys nejudantiems plokštiems vaizdams perduoti, priimti ir atkurti (gauti kopiją – faksimilę). Perduodama telefono tinklais, radijo ryšio kanalais, skaitmeniniais kompiuterių tinklais. Faksimiliniu aparatu perduodamo originalo (dokumento, brėžinio ar fotografijos) vaizdą eilutėmis skenuoja optinės sistemos suformuotas šviesos spindulys, atsispindi nuo originalo paviršiaus (atspindėto šviesos spindulio intensyvumas atitinka originalo apšviestosios dalies atspindžio gebą) ir fotoelektriniu keitikliu verčiamas elektros signalais. Šie signalai keičiami skaitmeniniu kodu ir ryšio tinklais siunčiami priimančiajam faksimiliniam aparatui, kuris elektros signalus stiprina, verčia moduliuoto intensyvumo šviesos spinduliu arba kintamos amplitudės elektros srove ir fotografijos, elektrografijos ar kitu metodu turimą informaciją apie perduodamą vaizdą perkelia į popierių – gaunama faksimilė (spalvota arba nespalvota).
Modernių faksimilinių aparatų operatyviosios atminties talpa apie 1024 MB. Būna atskiras, sujungtas su asmeniniu kompiuteriu arba įjungtas į kompiuterių tinklą; tokiu faksimiliniu aparatu gali naudotis visi tinklo kompiuteriai, jis gali veikti kaip tinklo šakotuvas – duomenys renkami, tvarkomi ir saugomi kompiuteryje ar rinkmenų tarnybinėje stotyje, platinami naudojant specialią interneto funkciją ar elektroninio pašto adresais. Kai kuriuos faksimilinius aparatus galima naudoti ir kaip kopijavimo aparatą, skenerį, spausdintuvą.
Vaizdo persiuntimo būdą ryšio tinklais 1843 išrado škotų mechanikas Alexanderis Bainas (naudojo laikrodžio detales ir taikė telegrafo technologiją). 1902 Arthuras Kornas (Vokietija) sukūrė patobulintą ir praktiškai pritaikomą faksimilinį aparatą su fotoelektrine sistema (nusiuntė fotografiją iš Miuncheno į Berlyną). 1955 Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmoji faksimilė persiųsta radijo ryšiu.
1554