falánga (gr. phalanx, kilm. phalangos), sunkiai ginkluotų pėstininkų glaudi kautynių rikiuotė.
Žinoma jau šumerų kariuomenėje: falangą sudarė stačiakampiais skydais, ietimis ir kovos kirviais ginkluotų karių 6 eilės. Galutinai falanga susiformavo 7 a. pr. Kr. Graikijoje. Ją sudarė 8 glaustos hoplitų (sunkiai ginkluoti pėstininkai) eilės. Kariai dėvėjo šalmus, odinius ir metalinius šarvus, antblauzdžius, buvo ginkluoti 2,5 m ilgio ietimis, 0,6 m ilgio dviašmeniais kalavijais, durklais, dengėsi apskritais skydais. Pirmosios eilės kariai skydais dengė falangos frontą (iki 1 km pločio), kitų eilių kariai puldavo priešą ietimis.
4 a. pr. Kr. falangą patobulino (ji tapo judresnė) ir karių eilių skaičių padidino (iki 16) Makedonijos karaliai Pilypas II ir Aleksandras Makedonietis: į falangą buvo įtraukti peltastai (nedideliais skydais, kalavijais ir ietimis ginkluoti kariai) ir kavalerija; didžiąją makedonų falangą sudarė 16 384 hoplitai, ginkluoti 4–6,4 m ilgio puolamosiomis ietimis (sarisomis), 8192 peltastai ir 4096 raiteliai, ginkluoti ietimis ir kalavijais.
Nuo 2 a. pr. Kr. kautynėse falanga rikiuodavosi hastomis (ietimis) ginkluoti romėnų kariai hastatai.
Viduriniais amžiais falangą išstūmė sunkioji kavalerija, tačiau dar 15 a. ja rikiuodavosi alebardomis, arbaletais, arkebuzomis ginkluoti šveicarų kovotojai dėl nepriklausomybės (Alpėse pėstininkai buvo pranašesni už kavaleriją), 16 a. – ietimis ir arkebuzomis ginkluoti ispanai (jų falangą sudarė 25 karių eilės).
1406