fanariẽčiai, fanariòtai, 17 a.–19 a. pradžios graikų stačiatikių bažnytinė ir prekybinė diduomenė, gyvenusi Stambule, Fanaro kvartale (čia buvo graikų patriarcho rezidencija). Kilo iš kilmingiausių bei turtingiausių buvusios Bizantijos imperijos kraštų giminių. Dėl savo turtinės padėties ir politinių ryšių fanariečiai (Mavrokordatai, Karagijos, Ipsilanti, kitos šeimos) turėjo privilegijų, faktiškai buvo monopolizavę teisę užimti kai kuriuos aukštus Osmanų imperijos administracinius postus – vyriausiojo dragomano (diplomatinio vertėjo; nuo 1661), admiraliteto dragomano, Moldovos, Valakijos gospodarių (nuo 1706). Pastarųjų rūmai tose šalyse tapo graikų kultūros centrais (Bukarešte įkurta akademija, Jasuose – mokykla).
Per Graikijos nepriklausomybės karą (1821–29) Turkijos valdžios vykdytos represijos prieš graikus buvo taikomos ir fanariečiams (nors jie nepriklausomybės kovoms nepritarė), jų įtaka susilpnėjo, dauguma persikėlė į Graikiją. Fanariečiai ir jų palikuoniai prisidėjo prie graikų kultūros plėtros (kaip užsakovai, mecenatai, autoriai).