Faraday reiškinys

Faraday reiškinys (Faradjaus reiškinỹs), tiesiai poliarizuotos šviesos, sklindančios terpėje išilgai magnetinio lauko jėgų linijų, poliarizacijos plokštumos sukimas. Poliarizacijos plokštumos sukimo kampas ϑ proporcingas magnetinio lauko stipriui H ir atstumui l, kurį magnetiniame lauke nueina šviesa: ϑ = VlH; čia V – Verdet konstanta, priklausanti nuo terpės savybių, šviesos bangos dažnio ir temperatūros. Plokštumos sukimo kryptis (ϑ ženklas) priklauso nuo H krypties, todėl jei šviesa magnetinį lauką pereina du kartus (vieną kartą lauko linijų kryptimi, po to, jai atsispindėjus nuo veidrodžio, – priešinga), ϑ vertė padvigubėja. Faraday reiškinys aiškinamas taip: tiesiai poliarizuota šviesa yra dviejų apskritai poliarizuotų kairinio ir dešininio sukimo bangų suma. Optiškai neaktyvioje terpėje, esančioje magnetiniame lauke, kairinio ir dešininio sukimo bangos sklinda skirtingu greičiu (skirtingi ir lūžio rodikliai n₊ ir n_–). Tarp tų bangų terpėje susidaro fazių skirtumas ir atstojamosios tiesiai poliarizuotos bangos poliarizacijos plokštuma pasukama kampu ϑ = (ω/c)l(n₊– n_–); ω – šviesos bangos dažnis, c – jos greitis vakuume. Bangų greitis skirtingas todėl, kad terpės optiniai elektronai, lemiantys lūžio rodiklio reikšmę ir jo dispersiją, magnetiniame lauke atlieka Larmoro precesiją ir dėl to atsiranda dar du savieji dažniai ω₊ ir ω_–, atitinkantys kairinį ir dešininį virpesį ω_± = ω₀ ± (1/2)(e/m)(H/e); čia e – elektrono krūvis, m – jo masė. Reiškinį 1845 atrado M. Faraday.

1333