fareriẽčių kalbà priklauso skandinavų (šiaurės germanų) kalbų pogrupiui. Pagal 1948 priimtą Farerų salų savivaldos įstatymą, Farerų salų pagrindinė oficialioji kalba (oficialioji yra ir danų kalba). Kalbančiųjų iš viso apie 69 000, iš jų Farerų salose apie 48 000 (2015). Fareriečių kalba kilusi iš senovės norvegų kalbos (norrønt). 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje susiformavo ankstyvoji fareriečių kalba. Išliko šio laikotarpio (apie 1350–1407) rašytinių tekstų. Įsitvirtinus liuteronybei (apie 1540) fareriečių kalba vartota tik kaip šnekamoji, Bažnyčios ir raštų kalba buvo danų. 18 a. antroje pusėje J. C. Svabo (1746–1824) pradėjo užrašinėti balades fareriečių kalba, sudarė pirmąjį fareriečių–danų–lotynų kalbų žodyną (sudarytas 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje, išleistas 1966–70). J. C. Svabo ir jo sekėjai rėmėsi savo gimtosiomis tarmėmis, vartojo skirtingą rašybą. 19 a. viduryje V. U. Hammershaimbas (1819–1909) sukūrė naują, visoms tarmėms tinkamą rašybą, pagrįstą etimologiniu principu. Ji artima senovės norvegų ir islandų kalbų rašybai, skiriasi žodžių tarimas bei rašymas. 1938 fareriečių kalbos statusas mokyklose prilygintas danų kalbos statusui. 1939 fareriečių kalba pripažinta Bažnyčios kalba (NT į į fareriečių kalbą išverstas 1937, Biblija – 1949). Fareriečių kalbai būdinga senovinių ilgųjų balsių diftongizacija (pvz., í ir ý žymi dvibalsį [ui]), balsių tarimas priklauso nuo viso skiemens kokybės (ilgumo). Išlaikytas vardažodžių linksniavimas (daiktavardžių ir būdvardžių kilmininko linksnis beveik nevartojamas), 3 giminės, skirtingos veiksmažodžių asmenų galūnės (tik vienaskaitoje), iš dalies tariamoji nuosaka. Dabartinė fareriečių kalba archajiškesnė už kitas skandinavų pogrupio kalbas, išskyrus islandų. Yra skolinių iš airių, šnekamojoje kalboje – iš danų kalbos.
939