Farèrų sãlos (dan. Færøerne, fareriečių k. Føroyar), Farèrai, salynas Atlanto vandenyno šiaurės rytinėje dalyje, tarp Didžiosios Britanijos ir Islandijos. Priklauso Danijai; Danijos autonominė teritorija Farerų Salos (turi savo parlamentą ir vyriausybę).
Vágaro sala
Plotas 1414 km2. 53 700 gyventojų (2022). Farerų salas sudaro 18 salų (iš jų 17 gyvenamos) ir keletas salelių. Didžiausios salos: Streymoy (373,5 km2), Eysturoy (286,3 km2), Vágaras (177,6 km2). Administracinis centras – Tórshavnas (13 900 gyventojų, 2022). Salos vulkaninės kilmės, susidariusios iš bazalto ir tufo, kuriuos dengia kvartero nuogulos. Paviršius kalnuotas (didžiausias aukštis 882 m – Slættaratinduro kalnas Eysturoy saloje). Krantai statūs, uolėti, išraižyti gilių fjordų. Vidutinių platumų jūrinis klimatas. Metinė vidutinė temperatūra 6,1 °C, sausio 3,5 °C, liepos 9,2 °C. Kritulių iškrinta 1500 mm per metus. Dažni rūkai, didelis debesuotumas, smarkios audros.
Šv. Magnuso katedros (apie 1269) griuvėsiai, kairėje – Šv. Olavo bažnyčia (apie 1100)
Dauguma Farerų salų gyventojų yra fareriečiai. Pagrindinė kalba – fareriečių, mokyklose yra privaloma ir danų kalba. Didžioji dalis Farerų salų gyventojų yra evangelikai liuteronai. Pramonės svarbiausios šakos: maisto (žuvų, mėsos), mezgimo, verpimo pramonė ir laivų statyba bei remontas. Suðuroy saloje kasamos rusvosios anglys. Dirbamoji žemė užima apie 6 % Farerų salų teritorijos. Auginama daugiausia bulvės (1500 t, 2001) ir daržovės. Veisiama avys (68 000, 2001), galvijai.
Svarbiausia bioprodukcinio ūkio šaka – žvejyba (sukuria apie 25 % Farerų salų BVP, įdarbina apie 20 % ekonomiškai aktyvių gyventojų). 2000 sugauta 395 100 t žuvų (daugiausia menkių), t. p. gaudomi vėžiagyviai, moliuskai, medžiojami jūriniai žinduoliai. Turizmas. Išvežama daugiausia žuvys ir jų produktai, moliuskai, vėžiagyviai, vilnos, laivai.
Daugiausia prekiaujama su Danija, Kanada, Prancūzija, Vokietija. Lietuva 2018 į Farerų salas eksportavo prekių už 6,08 mln. eurų, iš Farerų salų importavo už 1,71 mln. eurų. 2001 Farerų salų prekybiniam laivynui priklausė 150 laivų (prekybos laivyno tonažas buvo 195 465 bruto tonos). Didžiausi jūrų uostai: Tórshavnas, Klaksvíkas, Tvøroyri, Runavíkas, Fulglafjørðuras. Keltai į Islandiją, Didžiąją Britaniją, Daniją ir Norvegiją plaukia nuo gegužės iki rugsėjo. Vágaro saloje yra oro uostas. Tórshavne yra universitetas (1965–90 akademija).
1787
Istorija
Pirmieji į negyvenamas Farerų salas 7 a. atvyko airių vienuoliai. Nuo 9 a. salas kolonizavo Norvegijos vikingai. Apie 1000 čia paplito krikščionybė. Nuo 1035 Norvegijos provincija, 11–16 a. vyskupija. Nuo 1380 su visa Norvegija priklausė Danijai, 1536 tiesiogiai prie jos prijungtos (Danija išlaikė Farerų salas ir 1814 atsiskyrus Norvegijai). Nuo 19 a. pradžioje stiprėjo fareriečių tautinė savimonė. 1852 atkurtas Farerų salų Lagtingas (vidurinių amžių parlamentas ir teismas), 1856 panaikintas salų plėtrą stabdęs Danijos prekybos monopolis (įvestas 17 amžiuje). Per II pasaulinį karą 1941–45 Farerų salas buvo užėmusi Didžiosios Britanijos kariuomenė. Nuo 1948 jos turi autonomiją, nuo 1969 atstovaujamos Šiaurės Taryboje. Farerų salos nepriklauso Europos Sąjungai (Danija nuo 1973 jos narė). Dalis salų gyventojų nuo 20 a. antros pusės siekia visiškos nepriklausomybės.
-Faerøerne
2271