fariziẽjai (gr. pharisaioi < aram.), žydų religinė grupė. Priklausė kunigai ir Rašto aiškintojai. Fariziejai pradėjo reikštis Antrosios šventyklos laikotarpio pabaigoje (135–100 prieš Kristų). Žodinį Įstatymą stengėsi įteisinti kaip lygiavertį Torai. Sudarė ir redagavo Mišną. Fariziejai skelbė idėjas apie atpildą už nuodėmes pomirtiniame pasaulyje, mirusiųjų prisikėlimą atėjus mesijui, apie paklusnumą Dievui, būtinumą laikytis ritualinių religinių taisyklių, visuomeninę atsakomybę, akcentavo individualias asmens pastangas siekiant Dievo malonės. Fariziejų suformuluotos nuostatos padėjo žydams išsaugoti nacionalinį savitumą ir religiją tremties laikotarpiu, prasidėjusiu po Antrosios šventyklos sugriovimo ir Judėjos užkariavimo.
1455