farmãcija (gr. pharmakeia < pharmakon – vaistas), vaistininkỹstė, vaistinių medžiagų gavimo, apdorojimo, vaistų gamybos, kontrolės, laikymo ir išdavimo mokslas bei praktinė veikla. Susijusi su farmakologija. Svarbiausi farmacijos skyriai: farmacinė chemija (tiria vaistų gamybą, jų chemines ir fizines savybes, laikymą ir būdus vaistų kokybinei ir kiekybinei sandarai nustatyti), farmakognozija (tiria vaistines žaliavas), vaistų technologija (vaistų gamybos būdai ir priemonės), biofarmacija (tiria vaistų veiksmingumo ryšį su jų technologija ir vartojimo būdu), farmacijos darbo organizavimas ir ekonomika (farmacinė pagalba ir farmacijos įstaigų veikla).
Farmacijos atsiradimas ir raida glaudžiai siejasi su medicina, nuo kurios 1240 farmacija atsiskyrė. 1498 Florencijoje išleista pirmoji Europoje farmakopėja, vadinamoji Nuovo Receptario. 1617 F. Baconas (Anglija) Londone įkūrė Farmacininkų draugiją. 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje buvo parašyta farmacijos mokslo veikalų, susiklostė vaistininkų rengimo sistema. S. Limousinas (Prancūzija) 19 a. viduryje sukūrė deguonies aparatą, stiklo ampules tirpalams laikyti ir sterilizuoti, pasiūlė nuodingųjų medžiagų dažymo metodą. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje įkurti farmacijos institutai ir laboratorijos.
Lietuvoje
Farmacijos problemos nagrinėjamos nuo 18 a. pabaigos Vilniaus universitete, 1809 jame įkurta Farmakologijos ir farmacijos katedra. 1960 Vilniaus universitete įkurta Vaistų sintezės ir tyrimo laboratorija. Vilniaus universitete, Lietuvos sveikatos mokslų universitete tiriamas vaistų poveikis žmonėms ir eksperimentiniams gyvūnams, kuriamos įvairių ligų gydymo schemos.
737